Iniciatyva dėl J. Marcinkevičiaus kaip atsakas į „šviesuomenės“ postringavimus
Dar praėjusiais metais visuomenininkai pradėjo rinkti lėšas naujam paminklui, kuriuo būtų įamžintas poetas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Justinas Marcinkevičius. Lėšų rinkimą organizuojančios viešosios įstaigos „Basos mamos“ atstovė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė tuomet džiaugėsi, kad per šešias iniciatyvos dienas buvo surinkta 8 tūkst. eurų. Tuo pat metu buvo ieškoma vietos, kuriame galėtų būti pastatytas paminklas. Ją parinkus ir sutarus su vietos valdžia, planuota skelbti konkursą paminklui sukurti.
„Iniciatyva kilo, nes buvo labai daug batalijų, viešų keistokų susireikšminusių piliečių pasisakymų, nesutarimų, ar apskritai reikia paminklo rašytojui, ar toks tenkintų, koks pristatytas, ir kai vadinamųjų konservatorių partijai atstovaujantis Vilniaus meras Valdas Benkunskas pasakė, kad kol visuomenėj nebus sutarimo, apskritai nebus svarstoma iniciatyva, pačioje visuomenėje kilo noras pasakyti, kad paminklo reikia. Kaunietis gydytojas Vytautas Abraitis iškėlė mintį, kad galbūt mes galėtumėm surinkti lėšų ir pastatyti tautos paminklą rašytojui“, – tuomet nurodė V. Jankauskaitė-Milčiuvienė.
Vieta J. Marcinkevičiaus paminklui– Vilniuje atsodintame sename sode
Pakalbinta šiomis dienomis, V. Jankauskaitė-Milčiuvienė pasidžiaugė, kad potencialią vietą paminklui jau rado.
„Vilniuje, Karoliniškėse atsodinome seną sodą, kurį norėtųsi ir pavadinti Just. Marcinkevičiaus vardu. Jame norėtume įamžinti poeto atminimą specialia kompozicija (per paprasta būtų pavadinti tiesiog paminklu, nes tokios asmenybės skleistos idėjos ir vertybės išlieka ne tik per paprastą „įpaminklinimą“). Bendravome su giminėmis. Jie šiai idėjai pritarė, dabar belieka sulaukti, ką pasakys sostinės savivaldybė, – atviravo visuomenininkė. – Sodas buvo pasirinktas todėl, kad ir pats poetas kilęs iš kaimiškos vietovės, jo gimtinėje žaliuoja obelys. Senas kaimiškas sodas mieste – tai vieta, kuri primena lietuvišką prigimtį, šaknis ir praeitį. O žmonės, jeigu projektą pavyks realizuoti, galės ne tik grožėtis paminklu ir iš sodo atsiveriančiais Vilniaus vaizdais, bet ir dalyvauti poezijos skaitymo renginiuose tarp žydinčių obelų, o rudenį pasivaišinti „poeto Justino obuoliais“.
„Basa“ mama įsitikinusi, kad visuomenininkams pavyks įtikinti sostinės valdžią, jog Lietuvos žmonėms reikia tokios vietos. „
Meras abejoja, nes jam trūksta argumentų, tačiau nemažai žmonių aiškiai pasakė, kad tokio paminklo reikia ir reikia būtent sostinėje. Idant nekiltų abejonių ar nenutiktų kaip su kokiais prezidento rinkimų elektroniniais parašais, šiuo metu ant popieriaus renkame už paminklą pasisakančių žmonių parašus. Parašų kasdien daugėja ir, kas ypač džiugina, bent jau regionuose idėją palaiko visi, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų ar politinių pažiūrų. Sostinėje pat yra susibūrę menininkai, artistai ir šviesuoliai, kurie irgi planuoja kreiptis į Vilniaus savivaldybę. Nes paminklas yra ne tik poeto atminimo įamžinimas. Jis veikia kaip vienijantis, jungiantis elementas, ko pastaraisiais metais Lietuvai labai trūko, – įdomiais pastebėjimais pasidalino V. Jankauskaitė-Milčiuvienė. – Kalbant apie pinigus, žmonės noriai aukoja ir jau turime beveik 40 tūkst. eurų. Spėju, kad to neužteks, bet kol neturime projekto, negaliu pasakyti kiek viskas kainuos. Kai gausime savivaldybės leidimą, tuomet skelbsime konkursą ir turėdami projektą matysime, kiek mums dar ko reikia. Tik jau dabar žinau, kad pinigai problema netaps. Žmonės noriai aukoja. „Vaidilos“ teatras organizuoja Just. Marcinkevičiaus vakarus, jo poezijos skaitymai vasarą vyks Palangos koncertų salėje, tad pinigų tikrai bus. Dabar didžiausias rūpestis – sostinės savivaldybės pozicija ir leidimas poeto atminimo įamžinimui. Prašome visų kuo plačiau skleisti žinią, burti savanorius parašų rinkimui. Deja, bet mūsų informacijos sklaida socialinėje medijoje blokuojama ir nėra labai efektyvi“…“
Apie Justiną Marcinkevičių
Justinas Marcinkevičius (1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų valsčius – 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas, visuomenės veikėjas.[1]
Biografija
Gimė Motiejaus Marcinkevičiaus ir Ievos Kvainauskaitės šeimoje. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, 1942–1949 m. mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
1953–1957 m. žurnalo „Genys“ atsakingasis sekretorius. 1957–1959 m. žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius. 1959–1960 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1960–1965 m. pirmininko pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas.
Nuo 1955 m. LSSR rašytojų sąjungos narys. 1961–1963 m. kandidatas į LKP CK narius. Nuo 1985 m. LSSR AT deputatas. Daugelio komisijų, komitetų, tarybų, organizacijų narys. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Nuo 1990 m. LMA tikrasis narys.
Justinas Marcinkevičius mirė 2011 m. vasario 16 d. Jam buvo 80 metų. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Kūrybos turinys ir stilius
Pirmosiose knygose („Prašau žodžio“, „Daina prie laužo“, „Dvidešimtas pavasaris“) Marcinkevičius rašė socialistinio realizmo normas atitinkančią poeziją. Jose džiaugiamasi naryste komunistų partijoje, giriama sovietinė valstybės santvarka, vaizduojami teigiamą tos santvarkos įtaką žmonėms liudijantys nutikimai. Tai daroma prie socialistinio realizmo reikalavimų siužetams ir motyvams pritaikant romantinės ir neoromantinės lietuvių poezijos įvaizdžius, emocinį foną, žanrines formas, pakeičiant jiems būdingą pasaulio paveikslą teminiu atžvilgiu realistinėmis (darbas gamykloje, kolūkio susirinkimas, buities rūpesčiai, šeiminiai santykiai ir pan.), plastiniu atžvilgiu – plakatiškomis, redukuotomis sovietinio gyvenimo situacijomis.
Justinas Marcinkevičius dalies lietuvių visuomenės dar sovietmečiu buvo suvokiamas kaip „tautos poetas“. Savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Anot kai kurių literatūrologų, literatūrinės stilistikos požiūriu visa jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji iš jų artimesnė romantinei tradicijai, antroji – modernumui ar net avangardui.
Just. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, – ši aplinkybė lėmė, kad poeto kūrybos brandžiojo laikotarpio kūriniams itin būdingi metaforiškas kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai.
Pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos buvo Lietuva, jos istorija, dabartis, gamta ir kultūra, žmogus Tėvynėje ir pasaulyje, žmogaus egzistencinė problematika: laimė, kančia, ištikimybė, pareiga, dora.
Just. Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo trilogija: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, kurioje skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė. Ši trilogija sovietmečiu stiprino tautiškumą, žadino domėjimąsi kalba ir istorija.
Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės šaltinis poetui buvo kaimo agrarinė kultūra. Todėl jo eilėraščiuose ir poemose kasdieniai žemdirbių darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventas ritualas, pakylėjami į sakralumo ir mito plotmę. Just. Marcinkevičiaus kūriniuose daug Lietuvos kaimo gamtos – laukų, pievų, upių, ežerų – jausmo. Viena esminių poeto kūrybos atramų buvo ir lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos, iš kurių jis perėmė ne tik daugelį poetinių įvaizdžių, bet ir melodingą intonaciją, deminutyvinių formų vartoseną. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa Just. Marcinkevičiaus poetinė metaforika.
Poeto kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, latvių, estų, rumunų, serbų, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Pagal eilėraščių tekstus sukurta apie 200 dainų. 1974 m. parašytas eilėraštis „Laisvė“ paskatino grupę „Antikvaras“ sukurti dainą, kuri tapo savotišku 1991 m. sausio 13-osios himnu.[4]
Apie Just. Marcinkevičių sukurti dokumentiniai filmai „Dienoraštis be datų“ (1980 m.), „Lopšinė motinai“ (1983 m.), „Prie rugių ir prie ugnies“ (2010).
