Valstybių sostinės gali keistis
Sostine įprastai laikome miestą, kuriame yra įsikūrusi valstybės vyriausybė ir valstybės vadovas. Dažnu atveju, sostinės yra ekonominiai šalies varikliai, kultūriniai ir švietimo centrai, miestai, kuriuose gyvena daugiausiai valstybės gyventojų[1].
Sostinės dažnai yra istoriniai prekybos, ryšių ir transporto centrai. Londonas ir Paryžius prieš šimtus metų išaugo aplink dideles, judrias upes. Dažnai, sostinei vieta yra svarbiausias veiksnys. Daugelis šalių pasirenka geografiškai centre esantį miestą kaip sostinę.
Pavyzdžiui, Madridas yra Ispanijos ir Pirėnų pusiasalio viduryje. Kai Nigerija nusprendė statyti visiškai naują sostinę, jos centre atsidūrė Abudža, kuri 1991 m. iš tiesų tapo sostine[2].
Kai kuriose šalyse, sostinių funkcijas atlikti gali keli miestai. Pavyzdžiui, Santjagas yra Čilės sostinė, tačiau Čilės nacionalinis kongresas įsikūręs Valparase. Tanzanijoje oficiali sostinė yra Dar es Salaamas, tačiau didžioji dalis vyriausybės yra Dodomoje.
Kad ir kaip šalis nuspręstų dėl savo sostinės, tas miestas tampa svarbiu valstybingumo simboliu. Jis dažnu atveju tampa namais milijonams piliečių ir lankoma vietove turistams. Tai šalies reprezentacija.
Vis dėlto, nepaisant valstybės įvaizdžio aktualijų, istorinių, politinių ir kultūrinių aplinkybių, pasirinkusios vieną miestą savo sostine, šalys staiga nusprendžia ją perkelti. Kodėl taip nutinka ir kaip piliečiai pripranta prie naujų sostinių?
Indonezijos sostinei grasina klimato kaitos padariniai
Spalio 4 d. Indonezijos pareigūnai pristatė projektą, kuriame įvardijamos sąlygos, kuriomis siekiama pritraukti investicijų į būsimą 32 mlrd. JAV dolerių vertės Indonezijos sostinę Nusantarą.
Pagal šį megaprojektą didžiausios Pietryčių Azijos ekonomikos sostinė bus perkelta iš perpildytos Džakartos į menkai išvystytą Borneo salos teritoriją. Pirmieji statybos darbai jau yra pradėti ir yra laikomi daug žadančiais, tačiau visuomenė vis dar nėra pakankamai informuota[3].
Indonezijos vyriausybė tik neseniai baigė rengti reglamentą, kuriuo siūlomos kelios fiskalinės ir nefiskalinės lengvatos verslui Nusantaroje pradėti. Daug klausimų kelia ir tokio milžiniško projekto finansavimas. Vyriausybės atstovai teigia, kad finansuos tik penktadalį naujosios sostinės išlaidų, o likusią dalį padengs investuotojai.
Azijos plėtros bankas pareiškė, kad padės Indonezijai pritraukti lėšų, o šalies investicijų ministras Bahlil Lahadalia teigia, kad šešios pasaulio šalys jau pareiškė savo investicinius įsipareigojimus Indonezijos ambicingam naujosios sostinės projektui. Tai yra Jungtiniai Arabų Emyratai, Kinija, Pietų Korėja, Japonija, Taivanas ir viena, iki šiol neįvardinta Europos šalis[4].
Tiesa, net ir su tokiomis gausiomis investicijomis, Indonezijos valdžiai prireiks daug pastangų, darbo ir kantrybės, kad sostinės perkėlimo projektas būtų sėkmingas. Kad sostinė būtų tikrai patraukli gyvenimui, į ją turės persikelti ne tik pakankamas skaičius žmonių ar verslų. Miestas privalės turėti savo identitetą, įvaizdį, kultūrą. Be to, šiuolaikinis miestas privalo būti įtraukus tiek vyrams, tiek moterims ir vaikams, tiek jaunimui ar etninėms mažumoms.
Tikimasi, kad Borneo saloje išdygsiančioje Nusantaroje iki 2045 m. gyvens beveik du milijonai gyventojų. Tačiau, naujai sostinei galbūt yra keliami pernelyg ambicingi tikslai. Indonezijos valdžia kalba apie ekonominę lygybę, visų visuomenės grupių įtrauktį, siekį net 100 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių ir užtikrinti, kad 80 proc. judumo būtų užtikrinta viešuoju transportu, dviračiais arba pėsčiomis.
Nors numanoma, kad iššūkių išvengti nepavyks, o dalis dabartinės sostinės Džakartos gyventojų tikrai neskubės kelti sparnų į naują miestą, Indonezijos valdžia neturi kitos išeities.
Sostinė Džakarta tiesiogine prasme skęsta. Šiame didmiestyje gyvena daugiau kaip 11 mln. gyventojų, tačiau tikrasis jų skaičius, manoma, gali siekti net 30 mln. Problema yra ta, kad Džakarta pastatyta 13 upių deltoje, o šiuo metu net 40 proc. sostinės teritorijos yra žemiau jūros lygio.
Tai reiškia, kad milijoninė Indonezijos sostinė tiesiog grimzta. Be to, miestas yra taip plačiai užstatytas statiniais, kad vanduo tiesiog negali įsigerti į žemę. Todėl potvyniai yra nuolatinė problema, kuri dėl klimato kaitos, didėjančio gyventojų skaičiaus ir senstančios infrastruktūros tik didės[5].
Egiptas savo sostinę ruošiasi iškelti iš Kairo
Apie naują sostinę kalba ir Egipto valdžia. Dar 2015 m. Egipto vyriausybė paskelbė, kad statys naują sostinę maždaug už 45 km. nuo dabartinės sostinės Kairo. Tai buvo netikėtas valdžios sprendimas, nes Kaire gyvena daugiau nei 20 mln. gyventojų, miestas turi gilią istoriją, yra turistų traukos centras[6]. Be to, Kairas yra didžiausias arabų pasaulio miestas, kurio tankumas didesnis nei Londono ar Niujorko.
Vis dėlto, Egipto vyriausybė tvirtina, kad Kairas tapo pernelyg perpildytas ir kad perkėlus sostinę, tiek Kairo gyventojams, tiek vyriausybės darbuotojams atsiras daugiau erdvės.
Tačiau įdomu tai, kad šis pasiteisinimas nėra naujas. Jau kelis dešimtmečius Egipto valdžia dykumoje stato visiškai naujus miestus. Nė vienas iš jų neišsprendė Kairo oro užterštumo ar pernelyg didelės populiacijos problemos.
Naujasis miestas turėtų būti pastatytas Kairo gubernijos teritorijoje ir tapti Egipto administracine bei finansine sostine. Be to, vyriausybė teigia, kad planuoja iki 2030 m. išvalyti perpildytus Kairo lūšnynus ir į naująjį miestą perkelti žmones, suteikiant jiems prieinamus būstus[7].
Tačiau, kaip jau minėjome, Egipto valdžios pažadai ir svajonės apie naują sostinę dažnai atrodo it neapgalvoti svaičiojimai.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tuometinis Egipto prezidentas, siekdamas išspręsti pernelyg didelį miestų tankumą ir augančią populiacijos problemą, įkūrė net keletą naujų miestų. Tačiau dėl nesugebėjimo aprūpinti gyventojų žadėtais, neva įperkamais būstais, miestai liko tušti. Naujuoju planu bus tik dar kartą bandoma įgyvendinti 7-ojo dešimtmečio planą ir dar labiau jį išplėsti.
Dabar vyriausybė teigia, kad naujajame mieste planuoja pastatyti naują parlamentą ir prezidento rūmus, taip pat kelis gyvenamuosius rajonus, kuriuose būtų galima apgyvendinti Kairo gyventojus, nusprendusius migruoti iš ypač judrios ir triukšmingos sostinės.
O įkūrus naują sostinę, Egiptas siekia surengti ir Olimpines žaidynes. Tai reikštų, kad Egiptas taptų pirmąja Afrikos ir arabų šalimi, kurioje 2036 m. įvyktų vasaros Olimpinės žaidynės.
Egipto valdžia iš tiesų sėkmingai įvykdė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) paraiškos teikimo reikalavimus. Tiesa, oficiali paraiška dėl 2036 m. Olimpinių žaidynių dar nepradėta nagrinėti, o Egiptas jau dabar gali tikėtis Meksikos, Turkijos, Vokietijos, Indonezijos, Indijos, Kataro ir Rusijos konkurencijos[8].
Zimbabvės valdžia plėtoja modernaus kibernetinio miesto projektą
Prabangios vilos, gyvenamieji namai, aukštųjų technologijų biurai, parkai ir modernūs dangoraižiai – būtent tokia architektūra gali išdygti naujai kuriamame Zimbabvės sostinės Hararės priemiestyje, kuris turėtų tapti atskirtu, moderniu, kibernetiniu miestu[9].
Nepaisant vieno didžiausių pasaulyje nedarbo ir infliacijos rodiklių, alinančios finansinės krizės ir mažėjančių tiesioginių užsienio investicijų, projektas yra laikomas daug žadančiu, o Zimbabvės valdžia ir projekto investuotojai tiki jo potencialu.
„Šis kibernetinis miestas bus pagrindinis elementas, kuris suteiks pridėtinės vertės čia esančiam naujam miestui. Vystomas išmanusis miestas, 15 500 akrų plote, bus pats išmaniausias miestas mūsų regione“, – sako Zimbabvės prezidentas Emmersonas Mnangagva.
Numatoma, kad futuristinis kibernetinis miestas taps naująja sostine arba Naująja Harare, 26 km į šiaurės vakarus nuo dabartinės sostinės Hararės[10].
Zimbabvės kibernetinį miestą, kurio vertė siekia 500 mln. dolerių, kuria Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsikūręs pramonės konglomeratas „Mulk International“, kurio valdybos pirmininkas Šadži ul Mulk teigia, kad į šį projektą siekiama perkelti Dubajaus gyvenimo lygį.
Pastaraisiais metais Zimbabvė siekia pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų, kad paskatintų savo ekonomiką po koronaviruso sukelto jos sulėtėjimo, visuotinio investuotojų pasitraukimo po dešimtmečius trukusių Vakarų sankcijų, politinių sukrėtimų, politikos nenuoseklumo ir nesibaigiančių ekonominių problemų.
Remiantis Jungtinių Tautų (JT) prekybos ir plėtros konferencijos duomenimis, 2020 m. tiesioginių užsienio investicijų srautai Zimbabvėje sumažėjo iki 194 mln. dolerių, palyginti su 745 mln. dolerių 2018 m., t. y. prieš prasidedant COVID-19.
