Atsakas į senėjančią visuomenę – pakaitinė migracija
Jungtinių Tautų (JT) Gyventojų skyrius yra parengęs ataskaitą pavadinimu „Pakaitinė migracija“. Šis projektas ne vienerius metus yra patraukęs dalies tarptautinės auditorijos dėmesį.
2000 m. ataskaitoje pateiktos prognozės teigia, kad per ateinančius 50 metų beveik visų Europos šalių ir Japonijos gyventojų skaičius mažės ir populiacija senės, o išvadose nurodoma, kad šiems dviem iššūkiams spręsti gali prireikti didžiulių migrantų srautų.
Šiuo atveju, pakaitinė migracija būtų pasitelkiama norint kompensuoti šalies gyventojų skaičiaus mažėjimą, darbingo amžiaus piliečių skaičiaus mažėjimą, taip pat kompensuoti bendrą gyventojų senėjimą[1].
JT net apskaičiavo, kad norint iki 2050 m. išlaikyti pastovų gyventojų skaičių, vien Europos Sąjungai (ES) reikėtų 674 mln. migrantų arba kitaip, maždaug 13 mln. per metus.
Jungtinėje Karalystėje reikėtų daugiau nei 1 mln. migrantų per metus[2].Tokiu atveju, bendras Jungtinės Karalystės gyventojų skaičius 2050 m. siektų 136 mln., tačiau iš jų, net 80 mln. arba 59 proc. būtų migrantai arba jų palikuonys.
Vakarų visuomenėms senstant reikia naujos darbo jėgos
Remiantis JT gyventojų skaičiaus prognozėmis, numanyta, kad nuo 2000 m., per ateinančius 50 metų, Japonijos ir beveik visų Europos šalių gyventojų skaičius sumažės.
Pavyzdžiui, prognozuojama, kad iki 2050 m. Italijos, kurioje gyvena 57 mln. gyventojų, gyventojų skaičius sumažės iki 41 mln. Rusijos gyventojų skaičius turėtų sumažėti nuo 147 mln. iki 121 mln. Panašiai prognozuojama, kad iki 2050 m. Japonijos, kurioje gyvena 127 mln. gyventojų, skaičius sumažės iki 105 mln.
Be gyventojų skaičiaus mažėjimo, Japonijoje ir Europos šalyse vyks gana spartus gyventojų senėjimo procesas. Pavyzdžiui, Japonijoje per ateinančius dešimtmečius vidutinis gyventojų amžius didės maždaug aštuoneriais metais: nuo 41 iki 49 metų. 65 metų ir vyresnių Japonijos gyventojų dalis didės nuo 17 proc. iki 32 proc.
Italijoje gyventojų amžiaus mediana padidės nuo 41 iki 53 metų, o 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis didės nuo 18 iki 35 proc.
Remiantis tokiomis prognozėmis, JT specialistai dar 2000-aisiais išnagrinėjo šešis skirtingus scenarijus, susijusiais su tarptautinės migracijos srautais, reikalingais siekiant konkrečių gyventojų skaičiaus tikslų
- 1 scenarijus pagrįstas JT Pasaulio gyventojų perspektyvų prognozių vidutiniu variantu: 1998 m. persvarstymu;
- 2 scenarijus grindžiamas 1998 m. peržiūros vidutiniu variantu, iš dalies pakeistu darant prielaidą, kad po 1995 m. migracija bus nulinė;
- 3 scenarijumi apskaičiuojama ir numatoma migracija, kurios reikia, kad bendras gyventojų skaičius išliktų toks, kokį jis pasiektų, jei po 1995 m. nebūtų migracijos;
- 4 scenarijumi apskaičiuojama ir numatoma migracija, kurios reikia, kad darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų skaičius išliktų toks, kokį jis pasiektų, jei po 1995 m. nebūtų migracijos;
- 5 scenarijus numato migraciją, kurios reikia, kad 15-64 metų amžiaus gyventojų skaičiaus ir 65 metų amžiaus ar vyresnių gyventojų skaičiaus santykis, vadinamas PSR, nesumažėtų žemiau 3,0;
- 6 scenarijus apskaičiuoja migraciją, kurios reikia, kad PSR išliktų aukščiausiame lygyje, kurį jis pasiektų, jei po 1995 m. nebūtų jokios migracijos.
Migrantų gali prireikti tiesiog šimtais milijonų
Išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, migrantų skaičius, kurio reikia norint išlaikyti bendrą gyventojų skaičių yra gerokai didesnis nei numatytas JT prognozių vidutiniame variante.
Pavyzdžiui, Italijoje bendras migrantų skaičius pagal trečią scenarijų yra 12,6 mln. arba 251 tūkst. per metus, palyginti su 0,3 mln. arba 6 tūkst. per metus pagal pirmąjį scenarijų.
Vokietijoje pagal ketvirtą scenarijų bendras migrantų skaičius yra 24 milijonai arba 487 tūkst. per metus, palyginti su 17 milijonų arba 344 tūkst. per metus pagal trečią scenarijų.
Palyginti su šalies dydžiu, 2000-2050 m. darbingo amžiaus gyventojų skaičiui išlaikyti reikalingas didžiausias migrantų skaičius yra Italijoje: 6500 imigrantų per metus milijonui gyventojų. Po jos eina Vokietija su 6000 imigrantų per metus milijonui gyventojų. Tarp šioje ataskaitoje nagrinėjamų šalių ir regionų Jungtinėms Amerikos Valstijoms reikėtų mažiausio imigrantų skaičiaus, maždaug 1 300 imigrantų milijonui gyventojų.
Penktojo scenarijaus atveju, reikalingų migrantų skaičius būtų daug didesnis nei ketvirto scenarijaus atveju. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pagal penktą scenarijų iš viso reikėtų 16 mln. migrantų, palyginti su 5 mln. pagal ketvirtą scenarijų, o Japonijoje reiktų net 95 mln. migrantų, palyginti su 32 mln.
O šeštojo scenarijaus skaičiai yra nepaprastai dideli. Pavyzdžiui, Japonijoje pagal šį scenarijų bendras migrantų skaičius yra 524 milijonai arba net stulbinami 10,5 milijono per metus. ES pagal šį scenarijų bendras migrantų skaičius yra 674 milijonai arba 13 milijonų per metus.
Idėja kritikuojama: kalbama, kad toks žmonių skaičius netvarus
2021 m. vykusiame kasmetiniame Amerikos gyventojų asociacijos (PAA) susitikime demografai aptarė šią prieš dešimtmečius parengtą, kontraversišką JT ataskaitą.
Kai kurie tvirtino, kad ataskaitoje nėra nieko naujo. Atsakydamas į tai, JT Gyventojų skyriaus direktorius Joseph Chamie teigė, kad politikos formuotojai ir vyriausybės pareigūnai vis dar rimtai nevertina gyventojų senėjimo ir gyventojų skaičiaus mažėjimo prognozių, o visuomenė vis dar nesuvokia šių numatomų tendencijų pasekmių[3].
Tačiau daugelis rekomendacijoms nepritarė. Oksfordo universiteto demografijos lektorius Davidas Colemanas ataskaitą ir pastangas ją parengti pavadino geru „demografizmo“ pavyzdžiu, kurį jis apibrėžė kaip pernelyg didelį rėmimąsi siaura demografine statistika, susijusia su žmonių skaičiumi, neatsižvelgiant į jų charakteristikas ir nesigilinant į tokių gyventojų pokyčių pasekmes socialinėms ir politinėms struktūroms, bendruomenės santykiams ar socialinei sanglaudai. Jis pabrėžė, kad senėjimas nebūtinai yra blogas dalykas, nes šiandien ir ateityje visuomenės gali geriau susidoroti su mažesniu paramos santykiu didindamos darbo našumą.
Romos La Sapienza universiteto demografijos profesorius Antonio Golini teigė, kad imigracija yra būtina, ypač tokioms šalims kaip Italija, siekiant patenkinti darbo rinkos poreikius., tačiau ji negali būti masinė, nes Europoje gyvena senosios mažumos.
Japonijos Reitaku universiteto demografijos profesorius Shigemi Kono pasiūlė alternatyvų masinei migracijai. Jis siūlė, kad smulkioji pramonė atsisakytų priklausomybės nuo užsienio darbuotojų. Jis taip pat pridūrė, kad, sudarant daugiau galimybių moterims ir vyresnio amžiaus darbuotojams, būtų galima sumažinti priklausomybę nuo imigrantų užimant darbo vietas smulkiojoje pramonėje.
Aplinkosaugininkai išreiškė nusivylimą ataskaita. Šveicarijoje įsikūrusi organizacija ECOPOP apskaičiavo, kad Vakarų ir Vidurio Europos pajėgumas yra 300 mln. žmonių, gyvenančių kuklesniu vartojimo lygiu nei dabartiniai 445 mln. gyventojų. Jų teigimu, kadangi regionas jau ir taip perpildytas, masinė migracija negali išspręsti šių problemų.
Milijonas per metus – taip sparčiai traukiasi darbingo amžiaus gyventojų skaičius
O prieš keletą mėnesių vyriausioji ES pareigūnė, kuri yra atsakinga už migraciją, pareiškė, kad valstybės narės turės spręsti sudėtingus politinius uždavinius, kad susidorotų su senėjančia žemyno populiacija. ES vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson teigė, kad reikia skubiai atsisakyti nelegalios migracijos ir rasti daugiau teisėtų alternatyvų.
Jos teigimu, dėl demografinių priežasčių, darbingo amžiaus gyventojų ES kasmet sumažės 1 mln. Pasak ES pareigūnės tai, reiškia, kad legali migracija turėtų didėti daugiau ar mažiau 1 mln. per metus. Remiantis ES statistikos agentūros „Eurostat“ prognozėmis, 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis padidės nuo 21,1 proc. 2022 m. iki 31,3 proc. amžiaus pabaigoje[4].
Daugelis viso Europos regiono ir Vakarų pasaulio šalių išgyvena gilią demografinę krizę: mažėja gimstamumas, mažėja ir ankstyvas mirtingumas, auga didelė emigracija, o dėl to mažėja gyventojų skaičius. Daugelyje šalių vyresnių nei 65 metų žmonių dalis iki 2050 m. gali pasiekti arba net viršyti 25 proc[5].
Dėl to, šie gana sparčiai vykstantys amžiaus struktūros pokyčiai turės įtakos visai ekonomikai. Mažesnis darbingo amžiaus žmonių skaičius neigiamai paveiks darbo rinkas ir sulėtins kapitalo investicijas bei BVP augimą. Mažėjantis dirbančiųjų ir pensininkų santykis ir ilgesnis išėjimo į pensiją metų skaičius apsunkins valstybės biudžetą ir pensijų bei sveikatos priežiūros sistemų tvarumą.
Jei vyriausybė nesiims veiksmų, šios neigiamos tendencijos stiprės, nes gyventojų senėjimas tik spartės. Iš tiesų, 2023 m. JT ataskaitoje apie pasaulio gyventojų padėtį įspėjama, kad jei gyventojų skaičius ir toliau mažės, „ištisos šalys ar net pati žmonių populiacija gali žlugti“.
