Stengiasi atgaivinti nykstantį amatą
Senais laikais kone kiekvienoje kaimo troboje stovėdavo audimo staklės, o drobes, lovatieses, rankšluosčius ausdavo dažna namų šeimininkė. Mūsų močiutės audė tam, kad aprūpintų savo šeimas drabužiais, sukrautų dukroms kraitį. Pirkti drabužius anuomet būdavo brangu, tai sau leisdavo nebent turtingesnieji.
Dabar audimas – nykstantis amatas. Pradėjo jis nykti tuomet, kai išaugo pirktinių audinių, o vėliau ir gatavų drabužių paklausa. Dar Lietuvos kaimuose ir dabar yra močiučių, kurios saugo audimo stakles kaip vertingą turtą, moka jomis austi ir audimo meno paslaptis mielai dalina jaunajai kartai. Tuo tarpu besidominčių šia nykstančia liaudies meno šaka – audimu – nėra daug.
Zarasų kultūros centre nuo 2003 metų veikia „Tradicinių amatų artelė“, susikūrusi dėl kilnaus tikslo – atstatyti nykstančius amatus – tradicinį audimą, namų apyvokos daiktų puošybą, drožybą, tradicinių trieilių armonikų meistrystę Zarasų krašte.
Širdį pašventė audimui
„Tradicinių amatų artelėje“ ugnelė rusena iki dabar, mat čia gaivindamos senąjį amatą, prie senovinių audimo staklių, surinktų iš rajono kaimuose gyvenusių močiučių palėpių, triūsia kelios Zarasų krašto audėjos, o tarp jų ir Birutė Andrijauskienė. Moteris audžia ne šiaip bet ką, o tautinius kostiumus.
Apie senąją lietuvių liaudies tautodailės šaką – audimą, šio primiršto amato puoselėjimo svarbą pasikalbėjome su pačia audėja. Pasirodo, ji moka ir siūti, turi dailės mokytojos kvalifikaciją, dalyvauja folklorinio ansamblio veikloje, dešimtmetį yra dirbusi parodų kuratore, o šiuo metu dirba Zarasų kultūros centro scenografe, tačiau jos širdis yra pašvęsta būtent audimui.
„Aš į tą tautiškumą, etnokultūrą esu tiesiog įklimpusi“, – atviravo pašnekovė teigdama, kad prie staklių ji sėda tik apsiavusi vilnones kojines, lygiai taip, kaip darydavo mūsų senolės.
„Su batais prie staklių nepasėdėsi. Audimo staklių pakojus gali jausti tik mindamas juos apsiavęs minkštu apavu“, – aiškino B. Andrijauskienė.
Žemaitė audžia aukštaitiškus kostiumus įliedama ir savo fantazijos
Pašnekovė yra gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, miestietiškoje aplinkoje, yra žemaitė, tačiau audžia tik aukštaitiškus tautinius drabužius.
Būtent tautinių drabužių audimą pašnekovė pasirinko todėl, kad juos audžiant galima daugiau įlieti ir savo fantazijos. Tautiniame kostiume yra daug detalių – sijonai, liemenės, marškiniai, prijuostės, nuometai ir t. t. Austi skirtingas detales, anot pašnekovės, labai įdomu. Be to, kiekviename Lietuvos regione tautinis kostiumas yra kitoks – savitais raštais, spalvomis, detalėmis, puošybos elementais.
Pasak audėjos, skirtingų regionų tautiniai kostiumai skiriasi savo ornamentavimu, audimo būdu.
„Keturnyčiais languotais sijonais puošiasi visų Lietuvos regionų moterys, tačiau žemaičių, dzūkių, suvalkiečių, aukštaičių sijonai skiriasi langelių išdėstymu, jų dydžiu, spalvine gama ir kitomis detalėmis“, – pasakojo pašnekovė.
Mokėsi pas patyrusias audėjas ir tebesimoko iki šiol
Austi B. Andrijauskienė mokėsi pas Zarasų krašto audėjas vienerius metus. Tačiau šio amato paslapčių dar tebesimoko iki šiol, nes neatsakytų klausimų, neaiškumų prisėdus prie staklių vis dar iškyla.
„Daug galima išmokti, bet kartais pats nežinai kodėl audinys nesiaudžia nors tu jam ką. Mokytis gali visą gyvenimą, bet vis tiek visko neišmoksi. Todėl patyrusių audėjų patarimų prireikia nuolat“, – tikino B. Andrijauskienė. Ilgiau nei pats audimas, moters teigimu, užtrunka tautinio kostiumo analizė, kostiumo detalių priderinimas.
„Vos nuklysti derindamas raštus ar kažkokios spalvos per daug įaudi, langeliai per dideli gaunasi ir jau nebetelpi į tam tikro regiono autentiško kostiumo reikalavimų rėmus. Prieš pradedant austi svarbu gerai išstudijuoti raštą ir kitas detales“, – dėstė audėja.
Studijuoja tautinio kostiumo istoriją
Tautinio kostiumo istoriją, jo autentiką B. Andrijauskienė analizuoja, studijuoja skaitydama literatūrą, lankydamasi muziejuose, kuriuose saugomi senoviniai tautiniai kostiumai, konsultuojasi pas Lietuvos liaudies kultūros centre dirbančias tautinio kostiumo ekspertes.
„Ankstesnieji, XVIII amžiaus, tautiniai kostiumai žymiai skyrėsi nuo šiuolaikinių. Net ir išgaunant tokius pat raštus, ornamentus, spalvinę gamą – autentikos neatkursi. Nes tokių siūlų, kurie audimui būdavo naudojami anais laikais, dabar niekur nerasi.
Senovėje vilna būdavo natūrali, ji būdavo verpiama, o iš suverptų siūlų audžiamos medžiagos ir siuvami drabužiai. Tada žmonės vadovaudavosi gamtos ciklais kirpdami vilną ir pan. Tuomet ir siūlai buvo stipresni.
Dabar austi daug sunkiau – siūlai silpnesni, dažniau trūkinėja. Taigi norint išausti autentiškas medžiagas, reikėtų pradėti nuo avelių auginimo. Spalvinės gamos seniau taip pat būdavo kiek kitokios – tautiškuose kostiumuose vyraudavo natūralios žemės spalvos. Dabar kostiumuose daugiau sintetinio pluošto ir vyrauja pastelinės spalvos“, – pasakojo B. Andrijauskienė.
Visais laikais moterys mėgo puoštis
Į aukštaitišką austinę liemenę Zarasų audėja įaudžia katpėdėlių raštus, moteriškų marškinių rankogalius, krūtinę puošia žičkų (neblunkančių siūlų) raštais. Jos sijonuose dominuoja raudona, žalia, violetinė ir geltona spalvos. Moteris pasakojo, kad aukštaitės mėgdavo galvas dabinti skarelėmis, kepurėlėmis, nuometais, jaunos merginos dėvėdavo galionus, karūnėles. Vyrų aukštaičių tautiniuose drabužiuose vyraudavo dryžuoti arba languoti raštai.
„Lietuvaitės visais laikais mėgo puoštis – dabindavosi gintaro, stiklo, koralo karoliais, į kasas pindavo gėles. Moterų dėvimos prijuostės būdavo nėriniuotos, kepurėlės išdabintos aukso siūlais.
Visais laikais moterys puošdavosi ir norėjo būti gražios. Tik kiekviename krašte, regione būdavo tam tikros taisyklės: kiek tą grožį gali paryškinti, kiek save gali parodyti. Tautinis kostiumas buvo išeiginis drabužis. O kasdien žmonės dėvėdavo paprastus drobinius drabužius, kurie būdavo audžiami iš prastesnės vilnos.
Geresni drabužiai būdavo net perduodami iš kartos į kartą. Mamos juos palikdavo savo dukroms, kaip pasogą“, – apie tautinio kostiumo istoriją pasakojo moteris.
Pašnekovė yra nuaudusi ir savo gimtojo Žemaitijos krašto tautinio kostiumo atskiras detales: prijuostę, liemenę, o mintyse jau brandina svajonę nuausti ir visą žemaitišką kostiumą.
„Kostiumui nuausti, su visu paruošiamuoju darbu – rašto paskaičiavimu, staklių užtaisymu – prireikia daug laiko. Vien staklėse sėdėti tenka mėnesį, o dar reikia ir sukirpti, pasiūti“, – apie tai, per kiek laiko pagaminamas tautinis kostiumas, pasakojo B. Andrijauskienė.
Greičiausiai, anot pašnekovės, audžiasi dvinyčiai sijonai, o sunkiausia nuausti raštuotą audeklą, mat tuomet reikia nuolat skaičiuoti, gana lėtai audžiasi ir aštuonnyčiai sijonai.
Zarasų krašto audėjų rankomis austais drabužiais puošiasi ir šio rajono tautinių ansamblių, kolektyvų dalyviai.
Šių audėjų sukurti kostiumai dalyvavo ir parodose, o 2011 metais Respublikinėje parodoje „Aukso vainikas“ pelnė trečiąją vietą.
Pasaulio atvirumo spąstai
Lietuvoje mažėja gyventojų skaičius, nyksta kaimai, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba emigruoja į svečias šalis. Tačiau ankstesnių kartų išsaugotas istorinis, tautinis paveldas lieka. Tik ar mes jį perėmę sugebėsime perduoti ateities kartoms?
„Išsaugoti senovinius lietuviškus amatus svarbu todėl, kad mes esame lietuviai, čia mūsų šaknys, mūsų praeitis. Tai yra mūsų tautos tapatybė, mūsų esybė atsispindinti ne tik tautiniame kostiume, bet ir kituose istoriniuose dalykuose.
Žiūrint į Europą galima pastebėti, kiek daug šalių jau prarado savo papročius, tautinį identitetą. Mūsų tauta yra unikali ir tai norisi išsaugoti. Kas daugiau tai gali padaryti jeigu ne mes patys“, – svarstė B. Andrijauskienė.
Pašnekovė baigdama pokalbį su nerimu kalbėjo ir apie dabartinio jaunimo rūpestį tik išgyvenimo ir pragyvenimo reikalais, apie pasaulio atvirumo spąstus.
Pasak B. Andrijauskienės, jaunimas išvažiuoja svetur, įsilieja į svetimas kultūras, žavisi jomis ir taip pamiršta savąsias šaknis bei savo tautos istoriją.
