Konservatorių pasiūlyta Neužmirštuolė buvo įregistruota kaip prekinis ženklas, kad atskirti savus nuo svetimų?
Šiandien visai Lietuvai su skausmu prisimenant kruvinąją ir ne vienos didvyriškos aukos pareikalavusią Sausio 13-ąją, tautiečių akys krypsta ir į neužmirštuolės žiedus, kurie, konservatorių iniciatyva, jau spėjo tapti šios dienos simboliu. Tik ar tikrai tai ženklas, puikiai atspindintis Tautos išgyvenimus į sostinę įsiveržus ginkluotiems okupantams?
Sausio 13-osios simboliu tapusi neužmirštuolė priklauso konservatorei Monikai Navickienei, kuri ją 2014 m. užregistravo kaip prekės ženklą. Tai sukėlė nemažai diskusijų, nes, kaip teigia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis, konservatoriai, naudodami šį simbolį, siekia politinės naudos[1].
Savo ruožtu M. Navickienė tuo metu aiškino, kad neužmirštuolės idėja buvo gimusi norint pagerbti Sausio 13-osios aukas, o ne pasinaudoti politiniais tikslais. Ji pabrėžė, kad šiuo ženklu niekada nebuvo siekiama pelno, o visi gauti pinigai buvo skiriami krašto apsaugos savanorių pajėgoms. Ženklą galėjo nemokamai naudoti visi, kam svarbi Sausio 13-osios atmintis, ir jis tapo šios dienos simboliu.
Tačiau ši iniciatyva sulaukė ir kritikos. Kultūros istorikė Rasa Čepaitienė pastebėjo, kad neužmirštuolė buvo įvesta dirbtinai, „iš viršaus“, ir tapo simboliu, kuriuo elitai ir jų šalininkai atskiriami nuo kitų visuomenės grupių.
Istorikės įsitikinimu, tai nėra atsitiktinis ženklas, o priemonė išskirti „savus“ nuo „svetimųjų“ ir primesti tam tikrą istorinę interpretaciją. Kai kurie žmonės, jautrūs simbolikai, šį ženklą priėmė su pasipriešinimu, matydami jame politinius ir istorinius niuansus, kurie nesutampa su Sausio 13-osios tragedijos atminimu.
Ženklo idėją konservatoriams pametėjęs V. Saldžiūnas: nereikia aiškinti, koks „brendas“ pagal jūsų siauraprotišką suvokimą yra geriausias
Visuomenei svarstant, kodėl Laisvės gynėjų dienai paminėti buvo pasirinktas būtent neužmirštuolės simbolis, o ne Trispalvė, Gedimino stulpai ar Vytis, tokį simbolį konservatoriams pasiūlęs dabartinis „Delfi“ gynybos redaktorius Vaidas Saldžiūnas dar 2016-aisiais nešykštėjo arogancijos ir tik dar kartą parodė, ką jo atstovaujamai partijai reiškia Tauta ir jos nuomonė, ir kuo visi esame laikomi.
Pavyzdžiui, Tautą, nesuprantančią, kodėl tokiai svarbiai datai pažymėti buvo pasirinktas būtent neužmirštuolės žiedas, V. Saldžiūnas atvirai išvadino „bukagalviais“, „koloradais“ ir „glušpetriais, užtrumpintomis smegenimis“. Mat tokia idėja esą buvo nukopijuota nuo britų popio, o Sausio 13-ajai pažymėti esą reikėjo simbolio, kuris būtų „aiškus, ryškus ir brendinis“.
„Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that’s why. Nes reikėjo simbolio ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti, koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat“, – pykčio purslais viešojoje erdvėje drabstėsi V. Saldžiūnas, niekaip negalėjęs paaiškinti, kodėl būtent jis pasiūlė tokį simbolį.
Jis taip pat išreiškė norą, kad dabartinis Neužmirštuolės simbolis esą dar labiau kopijuotų britų popio tradicijas ir jau esą judama ta linkme, kai šie simboliai bus parduodami tiesiog spaudos kioskuose, o už juos gauti pinigai esą bus skiriami paramai veteranams, karių gydymui, kapams ir pan.
Tokie V. Saldžiūno postringavimai rodo ne ką kita, kaip kad Tautos (dėl kurios ir buvo kovota 1990-ųjų Sausio 13 d.) nuomonė inteligentiškiausiai Lietuvos partijai švelniai tariant nė motais, mat tik jos atstovai puikiai žino, o ne „bukagalvių“ visuomenė. O kam gi dar išlaikyti tą tautinį indentitetą, jei galima tapti tiesiog „brendu“, nešančiu pinigus?
Keistos Neužmirštuolės simbolio asociacijos
Derėtų paminėti ir keistus sutapimus, susijusius būtent su šiuo Neužmirštuolės ženklu. Pavyzdžiui, po tais pačiais neužmirštuolės ženklais slepiasi ir Alzheimerio liga sergančių asmenų bendruomenė, nors šios gėlės tikslas politiniame kontekste – visai kitas – neva tam, kad dėl Lietuvos nepriklausomybės kovojusių žmonių išlietas kraujas liktų niekada nepamirštas.
Dar įdomiau tai, kad tuo pačiu neužmirštuolės simboliu Rusijoje yra žymima Motinos diena, o taip pat armėnų genocidas ir ukrainiečių holodomoras[2].
„Jei Sausio 13-ąją Seimo salėje išvysime neužmirštuoles, galėsime tarti, jog vajus virsta provokacija, o Seimas – masonų lože, kuri išreiškia nepagarbą Sausio 13-os aukoms, nes jos šių simbolių net nepažinojo.“ – kadaise rašė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos leidinio „Varpas“ redaktorius Algimantas Zolubas.
Šį keistai Lietuvos istorijoje įkomponuotą simbolį ir jo reikšmę sukritikavo ir parlamentaras, „valstietis“ Rimas Jankūnas, rėžęs, kad Neužmirštuolės ženklas, 2014 m. pradėtas naudoti kaip konservatorių viešųjų ryšių kampanijos dalis, yra svetimas ir neturintis istorinės reikšmės. Be to, pasak R. Jankūno, jis buvo politizuotas, siejamas su viena partija ir brukamas per valstybines institucijas bei švietimo įstaigas, o jo segėjimas tapo politinio lojalumo ženklu[3].
Politikas taip pat akcentuoja, kad tikrieji laisvės simboliai, tokie kaip „Laisvės liepsna“, turi istorinį tęstinumą ir priklauso visai tautai, o ne vienai politinei jėgai. Anot R. Jankūno, Sausio 13-osios minėjimai kartais tampa politinės galios įtvirtinimo įrankiu, o valstybė, siekianti išsaugoti atminimą, neturėtų remtis klaidingais ar politizuotais simboliais.
Prisiminkime: žvilgsnis atgal į Sausio 13-ąją
Sausio 13-oji – tai Laisvės gynėjų diena, kuri įprasmina Lietuvos tautos pasipriešinimą ir ryžtą apginti šalies nepriklausomybę. 1991 metų sausio 13-ąją, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, sovietų kariuomenė bandė jėga susigrąžinti kontrolę, tačiau susidūrė su taikiu ir drąsiu Lietuvos žmonių pasipriešinimu.
Tą naktį Vilniuje sovietų kariai puolė strategiškai svarbius objektus, įskaitant Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Spaudos rūmus. Taikūs gyventojai, stovėję be ginklų, mėgino apsaugoti šiuos objektus kartu sudarydami gyvą sieną. Visgi nepaisant to, Sovietų kariuomenė panaudojo tankus, kulkas ir brutalią jėgą, tačiau žmonių dvasios nepalaužė.
Per šios nakties įvykius žuvo 14 žmonių, kurie tapo laisvės simboliais: Loreta Asanavičiūtė, Apolinaras Juozas Povilaitis, Virginijus Druskis, Rolandas Jankauskas, Alvydas Kanapinskas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alfonsas Petrulis, Darius Gerbutavičius, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Algimantas Petras Kavoliukas, Mykolas Riomeris.
Dar šimtai kitų buvo sužeisti, tačiau jų pasiaukojimas neleido okupantams užgniaužti Lietuvos laisvės, o sovietų planas žlugti nepriklausomybę nepavyko.
