Ne kiekvienas darbdavys privalo skirti piniginę paramą
Artimo žmogaus netektis dažnai reiškia ne tik emocinį sukrėtimą, bet ir praktinius rūpesčius – reikia organizuoti laidotuves, spręsti dėl neatvykimo į darbą, o neretai ir papildomų išlaidų. Tačiau tikėtis, kad darbdavys tokiu atveju privalės skirti piniginę paramą, galima ne visada.
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) primena, kad Darbo kodeksas nenustato bendros pareigos visiems darbdaviams mokėti materialinę išmoką darbuotojui netekus šeimos nario. Vis dėlto konkrečioje darbovietėje tokia parama gali būti numatyta[1].
Privačiame sektoriuje viskas pirmiausia priklauso nuo pačios įmonės vidaus tvarkos. Išmokos dėl artimojo mirties gali būti įtvirtintos kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar kituose darbdavio patvirtintuose dokumentuose.
„Privataus sektoriaus darbdaviai tokias išmokas gali būti numatę kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar kituose vietiniuose norminiuose teisės aktuose. Jei tokios pareigos nėra nustatyta, išmoka gali būti skiriama ir individualiu įmonės vadovo sprendimu“, – paaiškina I. Piličiauskaitė-Dulkė.
Kada išmoka tampa darbdavio pareiga
Jeigu išmokos skyrimo tvarka jau įtvirtinta kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar kituose įmonės dokumentuose, darbdavys nebegali jos taikyti savo nuožiūra. Darbuotojui atitikus nustatytas sąlygas, privaloma vadovautis darbovietėje patvirtinta tvarka.
„Jeigu yra nustatytos sąlygos išmokai gauti ir darbuotojas jas atitinka, pavyzdžiui, pateikia prašymą ir mirties faktą patvirtinančius dokumentus, darbdavys turi laikytis savo paties nustatytų taisyklių. Jei vietiniuose teisės aktuose numatyti ir konkretūs išmokos dydžio nustatymo kriterijai, jų taip pat privalu laikytis“, – pažymi I. Piličiauskaitė-Dulkė.
Kitaip tariant, vien tai, kad išmoka nėra tiesiogiai garantuojama Darbo kodekse, nereiškia, jog darbdavys visais atvejais gali pats spręsti, ar ją mokėti. Jei tokį įsipareigojimą jis yra įtvirtinęs savo dokumentuose, nustatytų taisyklių privalu laikytis.
Jei įmonėje materialinė parama artimojo mirties atveju apskritai nėra numatyta, sprendimas dėl jos skyrimo, dydžio ir mokėjimo tvarkos lieka darbdavio nuožiūrai.
Biudžetinėse įstaigose galioja kitokia tvarka
Biudžetinių įstaigų darbuotojams taikomas atskiras reglamentavimas. Mirus tokios įstaigos darbuotojui, jo artimiesiems gali būti skiriama materialinė pašalpa, kurios dydis gali siekti iki penkių minimaliųjų mėnesinių algų.
Dėl tokios paramos gali kreiptis sutuoktinis, vaikai, tėvai, seneliai bei kiti artimą ryšį su mirusiuoju turėję ar kartu su juo gyvenę giminaičiai.
Paprastai reikia pateikti rašytinį prašymą ir mirties faktą patvirtinančius dokumentus. Kai kuriais atvejais gali būti prašoma ir papildomų duomenų, pavyzdžiui, giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.
Kokią konkrečią sumą skirti, sprendžia įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes ir finansines galimybes. Detalesnė pašalpų skyrimo tvarka gali būti numatyta ir pačios įstaigos vidaus taisyklėse.
Laisvos dienos laidotuvėms – garantuojamos visiems
Nors piniginė parama po artimojo mirties nėra automatiškai garantuojama kiekvienam darbuotojui, Darbo kodeksas numato kitą svarbią teisę.
Darbuotojas gali prašyti iki penkių kalendorinių dienų nemokamų atostogų, jei jos reikalingos dalyvauti mirusio šeimos nario laidotuvėse. Tokį prašymą darbdavys privalo tenkinti.
Taigi materialinė išmoka ir laisvos dienos yra dvi skirtingos garantijos. Finansinė parama priklauso nuo teisės aktų ar konkrečioje darbovietėje nustatytos tvarkos, o galimybė gauti nemokamų atostogų laidotuvėms yra įtvirtinta Darbo kodekse.
