<h2>Prielankumas dešiniosios jėgoms auga</h2>
<p>„Dabar Švedija bus sutvarkyta.“ Tokį pažadą švedams davė būsimasis šios šalies premjeras Ulfas Kristerssonas, trečios pagal dydį Švedijos nuosaikiųjų partijos lyderis, kurio vedamas dešinysis blokas laimėjo Švedijos parlamento rinkimus ir jau pradeda darbą.</p>
<p>Dešiniųjų laimėjimas yra didelis politinis pokytis Skandinavijos šalyje, kuri dešimtmečius laikėsi atviros imigracijos politikos ir priiminėjo pabėgėlius.</p>
<blockquote>
<p>Dabar, keturių partijų bloko pergalė neabejotinai pakeis Švedijos vidaus politikos gaires[1]. </p>
</blockquote>
<p>Nors suskaičiavus beveik visus balsus, blokas, kuriam priklauso Švedijos socialdemokratai, antroji pagal dydį šalies partija, parlamente gavo nedidelę daugumą, partijos vedlė ir dabar jau buvusi ministrė pirmininkė Magdalena Andersson pripažino pralaimėjimą ir paskelbė apie atsistatydinimą.</p>
<p>Nors M. Andersson pati yra asmeniškai populiari, Švedijoje jau ne vienerius metus auga nerimas dėl didelio nusikalstamumo segreguotuose rajonuose, kuriuose gyvena daug imigrantų, nesugebėjusių integruotis į Švedijos visuomenę. Dalis švedų, dėl šios problemos kaltino būtent M. Andresson atstovaujamus socialdemokratus, kurie valdžioje buvo aštuonerius metus.</p>
<p>Tuo tarpu šiuos parlamento rinkimus laimėję dešinieji, iš savojo partijų bloko išstūmę keletą įvaizdį gadinusių neonacių, pastaraisiais metais tapo itin populiaria partija ir sulaukė palaikymo dėl griežtos pozicijos nusikalstamumo ir imigracijos klausimais.</p>
<blockquote>
<p>Žvelgiant į pastarojo meto tendencijas tampa akivaizdu, kad Europoje vėl stiprėja dešiniosios jėgos. Daugelis Europos Sąjungos (ES) politikų, ekspertų ir apžvalgininkų, tokias europines tendencijas vertina atsargiai ar net su baime. Tuo tarpu kita pusė – akivaizdžiai įvardija tai, ko bijo Europos kairieji ir kuo tokie pokyčiai naudingi bendram žemyno politiniam žemėlapiui[2].</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/brian-wertheim-ax6mfev6mpy-unsplash-3.jpg" alt="" /></p>
<h2>Netikėtas ir įtampos kupinas trileris Švedijoje</h2>
<p>Dabar jau buvusi Švedijos ministrė pirmininkė M. Andersson atsistatydino po to, kai centro kairiųjų blokas nedaug pralaimėjo dešiniųjų partijų blokui – 176 prieš 173 vietas. Rinkėjų aktyvumas siekė 83 proc.</p>
<p>Tai didžiulis smūgis socialdemokratams, kurie, palyginti su praėjusiais rinkimais, surinko net daugiau balsų ir vis dar išlieka didžiausia Švedijos partija. Tačiau Švedijoje paprastai į valdžią patenka blokai, o dešiniųjų blokas įgijo labai mažą daugumą.</p>
<blockquote>
<p>Galutiniai rezultatai rėmėsi vos kelių balsų skirtumu, tačiau po Švedijoje privalomo balsų perskaičiavimo, pergalę šventė būtent dešinieji. </p>
</blockquote>
<p>Nuosaikiųjų lyderis U. Kristerssonas jau planuoja pradėti darbą formuojant vyriausybę:</p>
<blockquote>
<p>„Esu pasiruošęs padaryti viską, ką galiu, kad suformuočiau naują, stabilią ir energingą vyriausybę visos Švedijos ir visų jos piliečių labui.“</p>
</blockquote>
<p>Kol kas neaišku, ar U. Kristerssono vyriausybė sudarys koaliciją, ar oficialiai bendradarbiaus su Švedijos demokratais. Praėjusią savaitę jis jau surengė derybas su krikščionių demokratų ir liberalų partijų bei nacionalistų lyderiais.</p>
<p>Švedijos demokratai yra partija, gimusi iš neonacių judėjimo devintojo dešimtmečio pabaigoje, kuri pamažu stiprėjo, bandydama nušlifuoti savo įvaizdį.</p>
<p>Nors daugelis jos politikos krypčių yra dešiniosios, kai kuriais ekonominiais klausimais yra kairiau nei kai kurios kitos bloko partijos.</p>
<p>Iš pradžių ji didino savo rėmėjų skaičių tarp kaimiškųjų vietovių, darbininkų klasės rinkėjų, tačiau dabar jų ratas išsiplėtė[3]. Šiais metais beveik dvigubai išaugo pirmą kartą balsuojančių rinkėjų palaikymas: Švedijos visuomeninio transliuotojo SVT atliktos apklausos duomenimis, už partiją balsavo apie 22 proc. 18–21 metų amžiaus žmonių[4].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/element5-digital-t9cxbzluvic-unsplash-4.jpg" alt="" /></p>
<h2>Parlamentas jau pradeda darbą</h2>
<p>Naujasis Švedijos parlamentas jau pradėjo darbą. Be to, pirmadienį buvo išrinktas ir naujasis parlamento pirmininkas; juo perrinktas Andreasas Norlenas. </p>
<p>Parlamento pirmininkas pagal oficialų rangą yra antras po karaliaus. Nuosaikiosios partijos atstovas A. Norlenas buvo iškeltas opozicinio Mėlynojo bloko, kuris rugsėjo 11 d. nedidele persvara laimėjo rinkimus.</p>
<blockquote>
<p>„Norėčiau padėkoti partijoms, kurios elgėsi kitaip nei paprastai elgiasi per pirmininko rinkimus“, – po balsavimo kalbėjo A. Norlenas, turėdamas omenyje abiejų blokų paramą jo kandidatūrai.</p>
</blockquote>
<p>A. Norlenas yra parlamento narys nuo 2006 m. 2014–2018 m. jis buvo Konstitucijos komiteto pirmininku, o parlamento pirmininku pirmą kartą buvo išrinktas po 2018 m. rinkimų. Tuomet naujai vyriausybei suformuoti prireikė 134 dienų, tačiau A. Norlenas yra sakęs, kad šiemet procesas tikriausiai bus greitesnis[5].</p>
<p>Su naujuoju Švedijos parlamentu tarptautinėje arenoje bendradarbiauti yra pasirengusios ir kitos Europos dešiniosios partijos. Lenkijos valdančiosios stovyklos lyderiai, tarp jų ir ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, pasveikino dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų partijų sėkmę ir džiaugėsi, kad „Europa tampa tikrų vertybių Europa“[6].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jon-tyson-vvsleeypsgy-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Ką tai reiškia Europai?</h2>
<p>Tarptautinės politinės rizikos bendrovės „Viking Strategies“ prezidentas Trygve Olsonas akcentavo, kad dešiniųjų partijų ir jų lyderių iškilimas Europoje rodo, kad daugybė europiečių jaučiasi beviltiškai, o tradicinės partijos nesugeba išspręsti kai kurių jiems rūpimų klausimų.</p>
<p>Pastaraisiais metais tai akivaizdžiai atsispindi rinkimuose: Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų kandidatė Marine Le Pen šių metų pradžioje pralaimėjo lenktynes prieš prezidentą Emmanuelį Macroną, tačiau antrajame rinkimų ture ji gavo daugiau nei 41 proc. balsų, t. y. kur kas daugiau nei 2017 m.</p>
<p>2017 m. antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pirmą kartą gavo vietų Vokietijos parlamente. Praėjusiais metais AfD prarado keletą vietų Vokietijos parlamente, tačiau išlaikė tvirtas savo pozicijas.</p>
<blockquote>
<p>Visiškai suprantama, jog paskutiniuosius europiečių politinius pasirinkimus galima susieti su didžiuliu nusivylimu dabar valdžioje esančiais politikais, jų programomis arba jų stoka ir bendru susiskaldymu bei priešprieša.</p>
</blockquote>
<p>Pastarieji dešiniųjų laimėjimai Švedijoje ar Italijoje yra siejami su politikais ar politinėmis jėgomis, kurios šiuo metu siūlo pačių aktualiausių, ne teorinių klausimų sprendimus. </p>
<p>Pavyzdžiui, Georgios Meloni pergalė Italijoje sunkiai įsivaizduojama be daliai italų aktualaus šeimų išsaugojimo naratyvo. Be to, ir pati politikė yra puiki oratorė, aistringai ir įtaigiai kalbanti tai, ką daugelis nori išgirsti. Ar pažadai virs realybe, tikriausiai pamatysime ateityje, tačiau dabar buvusį nusivylimą pakeisti gali optimizmas ir tikėjimas kitokia Italija. </p>
<p>Švedijoje parlamento rinkimus laimėjo dešinieji, pažadėję pažaboti kriminalinius nusikaltimus. Tai ypač aktualu dalyje Švedijos vietų – tokie miestai kaip Malmė tapo tikru gaujų kovos epicentru. Į valdžią atėję politikai žada išspręsti šią problemą, o tai vietiniams švedams yra žymiai aktualiau nei liberalių partijų aktualizuojami žmogaus teisių klausimai ar europinės ideologijos.</p>
<p>Kitaip tariant, dabar matome tai, kad žmonės yra labiau linkę mąstyti pragmatiškai. Nepaisant savo politinių preferencijų, ne vienas rinkėjas yra linkęs pasvajoti ir ne kartą prie balsadėžės stovėjo su galbūt naivoka svajone pakeisti savo šalį. Dabar, svajonės žlugo, siekiama spręsti esmines ir šiuo metu ramybės neduodančias problemas.</p>
<h2>ES nebegalės buldozeriu stumti sprendimų ir prievarta primetinėti „naujų vertybių“</h2>
<p>Kaip teigia, lietuvių politologas Algimantas Rusteika, šiuo metu pastebimas ES atstovų pasipiktinimas dešiniųjų laimėjimais yra siejamas su tam tikrų vertybių skatinimu ir tuo, kad dabar balsavimai ES institucijose gali tapti žymiai sudėtingesni.</p>
<p>A. Rusteika pabrėžia, kad Europos Taryba (ET) priima sprendimus 3 būdais: paprastu balsavimu, kvalifikuota balsų dauguma arba vieningu balsavimu. Pasak eksperto, vieningu balsavimu sprendžiami patys svarbiausi visos ES klausimai (saugumas, užsienio politika, narystė, daugiamečiai finansai ir pan.):</p>
<blockquote>
<p>„Didžioji dauguma klausimų sprendžiami vadinamąja kvalifikuota balsų dauguma. Pagal ją ET sprendimą gali užblokuoti „blokuojančioji mažuma“, kurią turi sudaryti bent keturios Tarybos narės, atstovaujančios daugiau kaip 35 proc. ES gyventojų. ES yra 446,828 mln. gyventojų, todėl ši 35 proc. mažuma yra 156,389 mln.</p>
<p>Naujosios ES narės – Vidurio ir Rytų Europos valstybės, kurios yra mažiausiai paveiktos civilizacinio susinaikinimo ir „naujųjų vertybių“ prievartinio diegimo, iki šiol neturėjo teisinės galios užblokuoti didžiųjų ES senbuvių, kurios pačios sau tokį balsavimą savo patogumui ir nusistatė, sprendimų.</p>
<p>Naujųjų ES narių gyventojų skaičius sudarė (EUROSTAT 2022-01-01 duomenys): Rumunija 19,038 mln., Lenkija 37,654 mln., Čekija 10,516 mln., Slovėnija 5,434 mln., Slovakija 5,548 mln., Kroatija 3,879 mln., Bulgarija 6,838 mln., Vengrija 9,689 mln., Lietuva 2,806 mln., Latvija 1,875 mln., Estija 1,331 mln. Iš viso 104,608 mln“[7].</p>
</blockquote>
<p>Politologas pabrėžia, kad vien Italijoje gyvena 58,983 mln., o kartu su dažnai kitaip nuomone reiškiančia Rytų Europa tai sudaro jau 163,591 mln. gyventojų. </p>
<blockquote>
<p>„Todėl po Italijos rinkimų Europos Taryboje susiklosto situacija, kada Vokietijos, Prancūzijos ir visų Vakarų Europos senbuvių, įkūrusių ES ir dabar vedančių ją į pražūtį, daugumos balsuojant kritiniu atveju nebelieka. Tie kritiniai atvejai artėja, o diktato galimybės nebėra. Yra dėl ko nerimauti, todėl pasiruoškim – propaganda prieš Italiją bus tokia pati ar dar įnirtingesnė negu prieš D. Trumpą,“ – perspėja A. Rusteika.</p>
</blockquote>
<h2>Italija greičiausiai akcentuos nacionalinių vertybių svarbą Europoje</h2>
<p>Apie tam tikrus pokyčius ES balsavimo schemoje kalba ir Leila Talani, Londono Karališkojo koledžo Italijos politikos centro direktorė.</p>
<p>Ekspertė pažymi, kad G. Meloni visada teigė, kad nori, jog Italija būtų pirmoje vietoje, šiek tiek panašiai kaip D. Trumpas su savo garsiuoju šūkiu „America First“.</p>
<p>L. Talani teigimu, Italija nuo šiol akcentuos nacionalinių valstybių svarbą Europos integracijos procese.</p>
<blockquote>
<p>„Galime tikėtis, kad ši vyriausybė suteiks daugiau veto galių arba dažniau naudosis savo veto teise," – pridūrė ji[8].</p>
</blockquote>
