Kvailiausias įstatymo projektas Ispanijos istorijoje
Ispanija nuo pat pandemijos pradžios garsėja aktyvumu izoliuojant gyventojus namuose, skiepijant juos, verčiant nešioti kaukes neadekvačiomis aplinkybėmis: maudantis jūroje ar viešame baseine, tačiau visa tai, pasirodo, dar visai niekis palyginus su bandytu prastumti naujuoju vakcinaciją skatinančiu sprendimu. Ispanija ką tik buvo užsimojusi savo piliečius „auklėti” „paskatinančiomis“ baudomis – šeši šimtai tūkstančių eurų už „nepagrįstą“ atsisakymą pasiskiepyti eksperimentine vakcina nuo COVID-19 ar kitų galimų būsimų virusų.
Visa laimė, kad tai tik įstatymo projektas [1], kuris nebuvo priimtas dėl prieštaravimų šalies Konstitucijai ir akivaizdaus absurdo – kiek žmonių Ispanijoje realiai galėtų susimokėti tokią baudą?
Įstatymo projektą sugalvojo Galicijos regiono vietinė valdžia – šiame regione jis ir turėjo būti pradėtas taikyti. Jame buvo numatyti trys baudų lygiai – lengvas, sunkus ir labai sunkus – kurie, kaip teigiama, būtų nustatomi atsižvelgiant į pavojų ar žalą, padarytą gyventojų sveikatai, ir atitinkamai paskiriant baudą nuo 1 000 iki 600 000 eurų.
Panašu, kad sukeltą pavojaus ar padarytą žalos gyventojų sveikatai dydį turėtų nustatinėti gydymo įstaigos, kurios ir įpareigotų žmones skiepytis.
Šioje vietoje reikėtų įžvelgti net dviem kryptimis judantį žmonių kontrolės mechanizmą.
Pirmiausia, žmogaus kūnas yra neliečiamas ir priklauso tik jam pačiam. Niekas niekada jokia forma neturi teisės prie jo lysti be pačio žmogaus sutikimo. Niekas negali įsakyti žmogui atlikti vieną ar kitą medicininę procedūrą, jei jam pačiam ji yra nepriimtina. Ir šis įstatymas kėsinasi sutrypti tokią žmogaus neliečiamumo konstantą, sudarydamas vaizdą, kad ji neegzistuoja.
Antras dalykas yra precedento neturinti šiuo įstatymo projektu gydymo įstaigoms suteikiama galia įpareigoti žmones skiepytis.
Jeigu jau mes užmerkiame akis prieš savo kūno neliečiamumą ir sutinkame žaisti demokratinės – teisinės valstybės žaidimą dalį savo laisvos valios perduodant teismams, kuriems suteikiame teisę kartais priimti mums nepalankius sprendimus, tai šis įstatymo projektas išplečia valstybės institucijų galias ir įtraukia dar vieną žaidėją – gydymo įstaigas – į žmonių kontrolės mechanizmą.
Tai reiškia, kad dabar ne tik teismai, bet ir gydymo įstaigos turėtų galias nustatinėti prievoles, tiesiogiai liečiančias ir pažeidžiančias žmogaus kūno neliečiamumą.
Nepaisant to, kad privalomas skiepijimas esant pandemijai, Ispanijoje turi teisinį pagrindą ir remiantis 1986 m. visuomenės sveikatos įstatymu, pandemijos metu leidžiama imtis priemonių, ribojančių asmens teises, jei jos naudingos daugumai bendruomenės narių, vis dėl to tai yra tik teismų galia tokius įpareigojimus nustatyti (2010 metais kilus tymų protrūkiui, teismo sprendimu buvo leista priverstinai skiepyti vaikus, kurių tėvai atsisakė tai daryti).
Kvailiausiam įstatymui reikalingi kvailiausi pasiteisinimai
Politikai, norėdami įtikinti žmones savo drakoniško įstatymo svarbumu ir reikalingumu, privalo įvilkti jį į „pagalbos žmonėms“ rūbą.
Lietuvoje mes matėme, kaip aktyviai buvo ginama žmonių teisė neužsikrėsti virusu, kai iki pandemijos tokios teisės niekas net nebuvo girdėjęs – ji ir neegzistuoja, kitu atveju kiekvienas iš mūsų galėtume paduoti valstybę į teismą už mūsų teisių neužtikrinimą kaskart užsikrėtus gripu, vėjaraupiais ar kokiu kitu virusu.
Ispanijos politikai, rengdami savo pusės milijono eurų baudos projektą sakosi taip pat norėję tik gero – šio projekto tikslas, viso labo, „reguliuoti ir nustatyti ribas, kad būtų užtikrinta orumo nežeminanti pagalba užsikrėtusiems asmenims”.
Įsiskaitykime į šią citatą – ne vardan visuomenės sveikatos, ne vardan grupinio imuniteto, net ne vardan aukšto pasiskiepijusiųjų procento šalies viduje, bet vardan užsikrėtusių asmenų orumo, milžiniškai baudai ir amžinam skurdui politikai siekė pasmerkti ištisas ispanų šeimas.
O kokiu būdu tie skiepytis atsisakę ispanai žemina užsikrėtusiųjų asmenų orumą, tai klausimas, vertas pusės milijono eurų!
Dar kartą naudojamasi baime, kad būtų suvaržytos teisės
Koks iš tiesų yra tokių baudų tikslas?
Įsivaizduokime, kad žmonės Ispanijoje labai turtingi ir didžioji dalis atsisakiusiųjų skiepų nuo esamų ir būsimų virusų galėtų susimokėti pusę milijono eurų viršijančią baudą. Ar tai padėtų išspręsti visuomenės sveikatos krizę? Ar tokiu būdu būtų sukuriamas taip visų trokštamas visuotinis imunitetas ir būtų galima išvengti nereikalingų mirčių? Galiausiai – ar tie pinigai apskritai nueitų sveikatos apsaugai?
Žinoma, kad ne.
Tokios baudos tikslas yra įvaryti žmogui baimę gyventi absoliučiame skurde, bandant pakelti milžinišką, sveiku protu nesuvokiamą ir visą jo gyvenimą pasmerkiančią finansinę naštą, kurios, greičiausiai, jis niekada negalės įveikti kartu gyvendamas ir prasmingą bei orų gyvenimą.
Bet projekto sumanytojai teigia, kad čia kalbama ne apie tai, kad kas nors privalės skiepytis, nes tokios prievolės ir toliau nebus. Pasak jų, tai tik siekis sukurti teisinį pagrindą taikyti sankcijas tiems, kurie atsisako skiepytis.
Šio įstatymo vaidmuo būtų daugiau skatinamasis nei priverstinis. Tačiau iš tiesų tai yra vienas ir tas pats autoritarinis principas – nepaklusę bus nubausti!
Ir tai niekaip neįsipaišo nei į laisvo pasirinkimo, nei į paskatinimo apibrėžimus.
Kiek daug žmogaus pasirinkime yra tos laisvės, jei už „neteisingą“ pasirinkimą jis yra skaudžiai baudžiamas?
Žinodamas apie jo laukiančią bausmę, žmogus „savanoriškai“ pasirinks tai, ko šiaip jokiomis aplinkybėmis nesirinktų, nes amžina, niekada nesibaigianti skola, ir yra ta tikroji bausmė, kuri šiaip jau gerokai didesnė nei pilnas krepšys banknotų. Ir tai yra dalykas, kuris labiausiai baugina žmones.
