Lietuvoje ir vėl stengiamasi nebeorganizuoti kontaktinių užsiėmimų
Lietuva, kaip ir pavasarį, vėl užsidarė karantinui dėl vis labiau plintančio COVID-19 viruso. Nors šį kartą karantino sąlygos kiek švelnesnės, tačiau stebint kasdien skelbiamų naujų susirgimų kiekį galima lengvai nuspėti, kad šalis bus dalinai paralyžiuota kur kas ilgiau nei pavasarinio užsidarymo metu. Politikai tuo tarpu irgi perspėja, jog trijų savaičių vargu ar pakaks,[1] o laikui bėgant, jei situacija negerės, karantino sąlygos gali būti griežtinamos.
Kol kas vis dar dirba darželiai, pradinukai taip pat žygiuoja į mokyklas, tačiau vyresni mokiniai dalinai arba pilnai perėjo prie nuotolinio mokymosi. Veikiausiai nieko nenustebintų, jei kurią nors dieną sveikatos apsaugos ministras praneštų, kad net ir mažamečiai turi likti namuose. Tuo tarpu dauguma neformaliojo ugdymo užsiėmimų buvo uždrausti nuo pat pirmosios karantino dienos, paliekant moksleivius ir darželinukus be mėgiamų būrelių, kurie vyktų tiesiogiai.
Kadangi karantinas veikiausiai tęsis ne tris savaites, o kur kas ilgiau, nusprendėme detaliau papasakoti kokia šiuo metu padėtis su neformaliojo ugdymo užsiėmimais. Tokias paslaugas teikiančios įstaigos, nors dauguma ir neberengia kontaktinių pamokų, visgi organizuoja nuotolinius užsiėmimus.
Neformalusis vaikų švietimas – tik atitinkant griežtus saugumo reikalavimus arba nuotoliniu būdu
Atėjus karantinui neformaliajam švietimui tapo daug sunkiau tinkamai teikti paslaugas, kadangi prisidėjo griežti asmenų srautų valdymo ir saugaus atstumo užtikrinimo reikalavimai. Šiuo metu, pagal naujausią sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos sprendimą,[2] kontaktinius užsiėmimus leidžiama rengti lauke, užtikrinant 2 metrų atstumą tarp besimokančių vaikų. Tačiau nuolat prastėjant ir vis labiau šalant orams, toks pasirinkimas natūraliai bus išbrauktas iš daugumos neformalųjį ugdymą siūlančių įstaigų darbotvarkių.
Viduje neformaliojo švietimo užsiėmimus galima rengti tik ne didesnėms nei 5 vaikų grupėms. Be to, kiekvienam mokiniui turi būti užtikrinamas 10 kvadratinių metrų plotas. Mokytojas gali dirbti tik su viena grupe ir tik vienoje įstaigoje. Tai, žinoma, irgi smarkiai apsunkina neformaliojo ugdymo mokytojų darbą, kadangi dažniausiai grupės būna kur kas didesnės nei 5 vaikų. Be to, patalpų erdvė taipogi gali būti kur kas mažesnė nei reikalaujama.
Kitas labai griežtas reikalavimas – kaukių dėvėjimas. Kiekvienas neformaliojo ugdymo užsiėmimus lankantis mokyklinio amžiaus vaikas privalo dėvėti burną ir nosį dengiančias apsaugos priemones. Tam tinka kaukės, respiratoriai ar kitos pakankamai gerai prie veido priglundančios priemonės.
Be to, reikalaujama, jog skirtingų grupių vaikai nebendrautų tarpusavyje ir būtų užtikrinama, kad jie neturėtų kontakto su jokiais kitais veikloje nedalyvaujančiais pašaliniais asmenimis. Jei to užtikrinti neįmanoma, kontaktavimas tarpusavyje neturėtų būti ilgesnis nei 15 minučių.
Rekomenduojama organizuoti užsiėmimus, kurių negalima įvykdyti dėvint kaukes, nuotoliniu būdu. Tarp tokių užsiėmimų patenka tokie populiarūs užsiėmimai kaip dainavimas, šokiai, sportas ir pan. Jei visgi neformalųjį ugdymą organizuojanti įstaiga nori toliau vykdyti veiklą, tarp vaikų turi būti užtikrinamas ne mažesnis nei 2 metrų atstumas. Tad akivaizdu, jog tokių kontaktinių pamokų kaip, pavyzdžiui, krepšinis vykdymas tampa neįmanomas.
Tokių griežtų reikalavimų nustatymas buvo pakankamai sunkus neformalųjį ugdymą bandančioms organizuoti įstaigoms. Veikiausiai nieko nenustebins faktas, jog didžioji dalis neformaliojo ugdymo mokytojų šiuo metu rengia savo užsiėmimus tik nuotoliniu būdu. Jei nuotolinio mokymo užtikrinimas taip pat neįmanomas, neformaliojo ugdymo mokytojai priversti laikinai nutraukti savo veiklą apskritai.
Dėl nuotolinio mokymosi vaikams tenka sėdėti prie kompiuterių net ir pusę dienos
Bandant užimti vaikus nuotoliniu būdu, įmanomi veiklos organizavimo metodai irgi gan riboti ir smarkiai siejasi su ilgai trunkančiu nepilnamečių spoksojimu į kompiuterio ekraną. Dalis mokytojų renkasi vesti užsiėmimus tiesiogiai, per tam pritaikytas vaizdo pokalbių programas. Kiti tiesiog palieka išsamius vaizdo įrašus su visa mokomąja medžiaga ir užduotimis, o mokinams telieka parašyti ar paskambinti mokytojams, jei kažkas neaišku. Treti, mažiau su virtualaus bendravimo įrankiais susipažinę neformaliojo švietimo organizatoriai tiesiog paruošia elektronines rašytines užduotis ir informaciją. Dar kiti – pasitelkia visus įmanomus būdus ar dalį iš jų.
Pridėjus dar ir tai, jog 5-12 klasių mokiniai šiuo metu nevaikšto į mokyklas ir mokosi iš namų, vaikai susiduria su vis didėjančia ir nerimą keliančia problema – itin ilgu sėdėjimu prie ekranų. Šiuo metu daug vaikų praleidžia prie kompiuterio net ilgiau nei 5 valandas per dieną.[3] Tai reiškia, jog jie ne tik tuo metu alina savo akis, bet ir nepatiria tikro, gyvo bendravimo, nesimankština ir beveik nejuda.
Žinoma, labiausiai dėl ilgo žiūrėjimo į ekraną gali nukentėti vaikų akys. Jos yra lengvai pažeidžiamos, nes neturi išorinio jas saugančio sluoksnio. Be paprasto, trumpalaikio akių nuovargio ilgainiui gali atsirasti ir rimtesnių su rega susijusių problemų. Viena iš jų – kompiuterinio regos sutrikimo sindromas (CVS).[4] Šio sindromo simptomai apima galvos ir akių skausmą, galvos svaigimą, akių paraudimą, pavargimą, dirglumą, neryškų arba/ir susidvejinusį matymą. Rizika, jog pasireikš CVS, itin padidėja, jei žmogus prie ekrano praleidžia daugiau nei 3 valandas per dieną. Teigiama, jog maždaug 90% taip ilgai prie kompiuterio sėdinčių žmonių kenčia nuo CVS.[5]
Kol kas galime tik spėlioti kiek besitęsiantis nuotolinis švietimas, organizuojamas vaikams sėdint prie kompiuterių, paveiks vaikų akis. Tačiau nevertėtų stebėtis, jei padaugės akinius nešiojančių ar įvairiais su akimis susijusiais nusiskundimais besiskundžiančių vaikų kiekis.
Kentės ne tik vaikų akys, bet ir bendra savijauta, psichologinė būsena
Visiems veikiausiai puikiai žinoma, jog technologijos gali kelti priklausomybę. Praleisdami vis daugiau laiko prie kompiuterių vaikai ne tik kenkia savo akims, bet ir psichologinei būsenai. Tokia priklausomybė yra ypač pavojinga vaikams, kadangi jų smegenys dar nėra pilnai išsivysčiusios. Įnikus į priklausomybę nuo kompiuterių moksleiviai gali nebenorėti užsiimti kitokia veikla, tinkamai bendrauti su aplinkiniais. Iki tol buvęs aktyvus vaikas gali visiškai pasikeisti ir tikras pasaulis jį domins vis mažiau ir mažiau.
Iš tiesų vaikams itin svarbu bendrauti tarpusavyje bei su kitais aplinkiniais, gyventi aktyviai ir kuo mažiau laiko praleisti prie kompiuterio. Tačiau dabartinėmis sąlygomis viskas vyksta priešingai. Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras pastebi:[6]
Gaudamas optimalų fizinį krūvį, gyvendamas pagal sveikos gyvensenos principus, vaikas tinkamai vystosi fizinės ir psichinės sveikatos prasme. Be to, tai padeda vykdyti įvairių susirgimų bei traumų prevenciją, tobulinti kūno motoriką, gydyti judesiu, vykdyti reabilitacijos priemones.
Kadangi vaikai karantino metu dažniausiai yra fiziškai pasyvūs, jiems ateityje didėja nutukimo, hipertenzijos, diabeto, širdies ir kraujagyslių, onkologinių ligų, nerimo ir nuotaikos sutrikimų tikimybė.[7][8] Be to, buvo apskaičiuota, jog labiausiai būtent fizinis pasyvumas buvo kaltas dėl įvairių neužkrečiamųjų ligų vystymosi tarp žmonių.[9] PSO perspėja:
Apskaičiuota, kad fizinis pasyvumas yra pagrindinė maždaug 21–25% krūties ir gaubtinės žarnos vėžio, 27% diabeto ir maždaug 30% išeminės širdies ligos priežastis.
Todėl šiuo metu, kai normaliai neveikia neformaliojo švietimo programos, yra itin svarbu skatinti vaikų aktyvumą kitais būdais: pasivaikščiojimais, bėgiojimu lauke, mankštomis ir pan. Svarbu atkreipti dėmesį ir į psichologinę būklę, kuri apima ne tik galimą priklausomybę nuo kompiuterio, bet ir nerimą, baimę ir kt. Archana Basu, mokslininkė Harvardo Chano mokyklos epidemiologijos skyriuje ir klinikinė psichologė bei instruktorė Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje Masačusetso bendrojoje ligoninėje ir Harvardo medicinos mokykloje perspėja, jog:[10]
Jaunesniems vaikams psichologinis stresas gali pasireikšti kaip naujos ar pablogėjusios elgesio problemos, sunkumai atsiriboti nuo tėvų ar globėjų arba somatiniai simptomai, tokie kaip skausmai ar miego, ar apetito pokyčiai. Vyresni vaikai taip pat gali patirti somatinius simptomus, taip pat baimę, nervingumą, stresą, dirglumą ir hipervigilumą. Akademiniame kontekste simptomai gali pasireikšti sunkumu susikaupti, sunkumu jaustis motyvuotais ar mokyklos atsisakymu.
Be to, mokslininkė atkreipia dėmesį, jog neseniai atliktas tyrimas[11] parodė, kad apie 27% tėvų ir apytiksliai 14% vaikų patiria blogėjančias psichinės sveikatos problemas pandemijos metu. Tad svarbu įsidėmėti, jog net ir įvairiems būreliams bei mokykloms nevykdant kontaktinių užsiėmimų, reikia kuo daugiau būti lauke, pailsėti nuo kompiuterių, planšečių ar telefonų ir stengtis kuo produktyviau užimti vaikus įvairia veikla. Deja, dauguma dirbančių tėvų neturi galimybės skirti vaikams šiuo metu taip reikalingo dėmesio bei atstoti neformaliojo ugdymo veiklas. Todėl, jei karantinas ir toliau bus tęsiamas, vaikams bus vis sunkiau jį pakelti ir išvengti neigiamos jo įtakos.
