Šiaurės šalims, Baltijos šalims ir Lenkijai užmezgus veiksmingą karinį bendradarbiavimą Europoje „braižomos“ naujos ribos
Jeigu prie jų prisijungs dar trys šalys, susiformuos naujas karinis mini aljansas, rašo Edvardas Lukasas (Edward Lucas) straipsnyje CEPA.[1]
CEPA duomenimis, lenkai kartu su Baltijos šalimis ir šiauriniais kaimynais tampa vis nekantresni. Jie yra nusivylę besikeičiančiu JAV požiūriu į Ukrainą ir suvaržymais, kuriuos Amerika taiko reaguodamos į Rusijos atakas „pilkosiose zonose“. Jie baiminasi, kad prezidentas Vladimiras Putinas arba jo įpėdinis bus pasirengęs kitam karui daug anksčiau, nei dauguma vakariečių linkę manyti.
Lenkai išleidžia didžiules sumas gynybai ir tikisi turėti didžiausią sausumos kariuomenę Europoje. Taip pat jie kuria glaudžių dvišalių bei daugiašalių ryšių tinklą saugumo, planavimo, žvalgybos ir viešųjų pirkimų srityse. Dėl to susidaro ryškus kontrastas su šalimis, esančiomis toliau į Europos Pietus. Vidurio Europa ne tik atsilieka, bet ir juda neteisinga kryptimi, mano E. Lukasas.
Europos karinio bendradarbiavimo plėtrą gali lemti rinkimų rezultatai
Rinkimuose Austrijoje laimėjo FPÖ (Austrijos laisvės partija). Tai Herberto Kiklio (Herbert Kickl) partija. Pastarajam einant Austrijos vidaus reikalų ministro pareigas, jo šalis tapo „atstumtąją“ kalbant apie keitimąsi žvalgybine informacija.[2]
Slovakija pernai perrinko Robertą Fico, balsingą karinio konflikto Ukrainoje kritiką ir Vengrijos lyderio Viktoro Orbano sąjungininką.
Čekijos vyriausybė, kuri laikosi vangios užsienio politikos pozicijos, yra susiskaldžiusi ir nepopuliari pragyvenimo išlaidų klausimais. Buvęs ministras pirmininkas ir magnatas Andrejus Babišas tikisi į valdžią sugrįžti kitais metais.
Kartu su R. Fico ir V. Orbanu A. Babišas priklauso naujam aljansui „Patriotai už Europą“, kuris priešinasi pagalbai Ukrainai ir dėl karo kaltina Vakarus.
Vaizdas Vakarų Europoje nelabai kuo skiriasi. Neseniai Vokietijoje vykusiuose regioniniuose rinkimuose sėkmė šypsojosi „proputiniškoms“ dešiniųjų ir kairiųjų partijoms. Kanclerio Olafo Šolco (Olaf Scholz) koalicija tampa vis mažiau funkcionali, o jos nesėkmės neapsiriboja Rusija. Atrodo, kad didžiausios Europos ekonomikos politiką Kinijos atžvilgiu lemia trumpalaikiai komerciniai sumetimai. Tarp didžiųjų Europos šalių lyderių, pasak E, Lukaso, tik Italijos premjerė Džodža Meloni (Giorgia Meloni) yra aiškiai ir ryžtingai nusiteikusi.
Nesutarimai ES narėse didina spaudimą naujajai Europos Komisijai
Nesutarimai tarp Europos Sąjungos valstybių narių užkrauna dar didesnę atsakomybę naująjai Europos Komisijai.[3]
Naujoji Europos Komisijos komanda jau atrinkta, tačiau dar nepradėjo darbo. Klausymų Europos Parlamente atidėjimas iki lapkričio mėnesio atrodo neprotingas: pasaulį apėmęs „gaisras“, o sprendimų reikėjo vakar.
Trumpai tariant, „Didžioji Europa“, kurią sudaro daugiau nei 30 šalių, kurios yra NATO, Europos Sąjungos arba abiejų šalių narės, nėra pasirengusi spręsti naujai iškilusių saugumo problemų.
Jai trūksta strateginių perspektyvų: pvz., ji neturi ką pasakyti apie Artimųjų Rytų konfliktą. Dėl nacionalinių asmeninių interesų ES gynybos pramonė yra susiskaidžiusi.
Europai nepavyksta strategiškai išnaudoti didžiulės paramos vystymuisi Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėse, kur stiprėja prieš Izraelį ir Ameriką nukreiptos nuotaikos.
Be to, Europa negali būti patikima Jungtinių Valstijų sąjungininkė. Teoriškai viskas akivaizdu: ES turėtų padėti amerikiečiams sulaikyti Kiniją mainais už JAV karinės pagalbos garantijos išlaikymą. Tačiau pernelyg daug europiečių nerimauja vien dėl minties, kad Europa gali būti įtraukta į pasaulinę konfrontaciją su Kinija. Jie mieliau renkasi bendradarbiavimą su pastarąja.[4]
O JAV parama Europoje kelia nerimą: Vašingtonas patiria per daug išlaidų ir rizikos. Dauguma karo planų grindžiami prielaida, kad, esant reikalui, visus išgelbės amerikiečiai.
Atsižvelgiant į tai, Šiaurės šalių, Lenkijos ir Baltijos šalių bendradarbiavimas atrodo ypač svarbus, pažymi E. Lukasas. Jie yra sąjungininkai, turintys veiksmingas vyriausybes, stiprią ekonomiką, atsparias visuomenes ir pajėgias ginkluotąsias pajėgas.[5]
Jei pridėsime dar kelias šalis – Jungtinę Karalystę, Nyderlandus ir Rumuniją – naujasis „mini aljansas“ aplink Baltijos jūrą atrodo vis perspektyvesnis.
Tiesa, ir čia yra pora esminių klausimų. Pirmasis – kaip greitai esamas karinis bendradarbiavimas gali tapti visiškai politiniu, diplomatiniu ir administraciniu. Kitas – ar šis mini aljansas gali atsispirti Rusijos spaudimui, kuris buvo toks sėkmingas kitur.
