NATO rengiasi stoti į akistatą su Rusija
NATO pareigūnai ir Aljanso šalių lyderiai šiuo metu rengia planus, kuriais bus siekiama detalizuoti, kaip būtų reaguojama į galimą Rusijos ataką. Teigiama, kad šių planų galutiniai variantai bus patvirtinti liepos mėnesį Vilniuje vyksiančiame metiniame NATO viršūnių susitikime.
Nors perspėjama, kad tokio masto permainoms gali prireikti kelerių metų, visiškai įgyvendinus pokyčius NATO į mūšį su agresore galėtų būti pasiruošęs stoti nedelsiant[1].
„Sąjungininkai tiksliai žinos, kokių pajėgų ir pajėgumų reikia, taip pat kur, ką ir kaip dislokuoti“, – apie numatomas permainas Aljanso politikoje kalba NATO vadovas Jensas Stoltenbergas[2].
Nors šias Aljanso permainas Vakaruose suskubta lyginti su Šaltojo karo retorika, iš tiesų būtent nuo dešimtmečių senumo politikos gairių šiais pokyčiais atsitraukti ir yra siekiama.
Patys NATO pareigūnai teigia, kad potencialus konfliktas šiais laikais nebūtų toks, kokiam buvo ruoštasi Šaltojo karo metais. Dabar didesnis dėmesys yra atkreipiamas į regioninius konfliktus, kuriuos suvaldyti būtina reaguojant nedelsiant ir greitai bei efektyviai dislokuojant pajėgas.
Tam svarbiausia būtų ne branduolinės retorikos pasitelkimas ar tankų dislokavimas, tačiau moderni ginkluotė: dronai, hipergarsiniai ginklai ir prisitaikymas prie greito ir nuolat kintančio informacijos srauto.
NATO permainos gali trukti dešimtmečius ir kainuoti milijardus
Tačiau dabar optimistiškai skambantys NATO politikos pokyčiai nebus įgyvendinti nei labai greitai, nei pigiai. Ekspertai teigia, kad modernizuoti Aljanso atsaką į galimą realų pavojų bus sudėtinga.
Dar 2022 m. NATO susitarė įvesti 300 000 aukštos parengties karių ribą, nors anksčiau ji siekė vos 40 000 karių. Tai jau buvo didelis pokytis, be abejonės paskatinas Rusijos agresijos prieš Ukrainą.
Tačiau jei norima daugiau permainų, teks apsišarvuoti kantrybe ir gerokai padirbėti ieškant papildomų finansų. Aljanso problemos gaminant pakankamai ginklų ir amunicijos jau yra pastebėtos ir ne kartą aptartos. Juk NATO ne tik turi teikti paramą kariaujančiai Ukrainai, tačiau kartu taip pat turi modernizuoti ilgai neliestą savo ginkluotę bei logistiką.
Tai yra priežastys, dėl kurių J. Stoltenbergas aktyviai ragina NATO vadovus didinti Aljanso karinių išlaidų įsipareigojimus. Tačiau nors to siekiama jau beveik dešimtmetį, viskas einasi itin lėtai. Tik 7 iš 30 NATO valstybių narių įvykdė 2 proc. BVP gynybos išlaidų tikslą: tai yra JAV, Estija, Graikija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Jungtinė Karalystė[3].
Atsižvelgiant į tai, kaip viskas vyksta Aljanso viduje, NATO pareigūnų vertinimu, prireiks kelerių metų, kol reakcijos į pavojų planai bus visiškai pakeisti. Kita vertus, dalį savo saugumo mechanizmų NATO jau stiprina. Jungtinė Karalystė ir Norvegija neseniai susitarė stiprinti bendradarbiavimą kovojant su povandeninėmis grėsmėmis[4]. Tai yra tiesioginė reakcija į vis dažniau pasirodančius gandus apie galimą Rusijos sabotažą.
Atsižvelgiant į šias galimas rizikas, jau liepos mėnesį Jungtinė Karalystė paleis patruliuoti laivą, kuris stebės sąjungininkų povandeninės infrastruktūros objektus, didžiausią dėmesį paskirs būtent Norvegijos ir Jungtinės Karalystės teritorijoms, kur yra nutiesti svarbūs dujotiekiai, įrengti vėjo jėgainių parkai ir elektroniniai kabeliai.
Rusija normalizuoja branduolinę retoriką, pajutus pralaimėjimą – gali griebtis pavojingiausio ginklo
O karui tęsiantis, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas skelbia, kad žuvusių rusų karių skaičius Ukrainoje pasiekė 200 590 ribą. Ukraina taip pat teigė sunaikinusi daugiau kaip 3 700 tankų, 7 300 šarvuočių, 2 700 bepiločių orlaivių, 3 100 artilerijos sistemų ir beveik 1 000 sparnuotųjų raketų bei 300 sraigtasparnių. Žinoma, tokius duomenis patikrinti nepriklausomai yra sudėtinga[5].
Negana to, Ukrainos partneriai pateikia skirtingą informaciją. Pavyzdžiui, Baltieji rūmai pirmadienį paskelbė, kad Rusijos kariuomenė vien per pastaruosius penkis mėnesius patyrė 100 000 karių nuostolių, iš kurių daugiau kaip 20 000 žuvo. Į atsargą išėjęs JAV pulkininkas Danielis L. Deivisas taip pat įspėja, kad šiuos skaičius sunku patikrinti[6].
Pati Rusija atmeta teiginius, jog prarado tiek daug karių. Tačiau net ir ignoruodama savo praradimus, Maskva negali teigti, kad šiame kare jai viskas klostosi taip, kaip tikėjosi. Galbūt dėl to Vladimiras Putinas nėra linkęs atsisakyti branduolinio ginklo panaudojimo galimybės: priešingai, per visą šį laikotarpį jis tarsi kuria pagrindą tokiai tragedijai.
Kaip pastebi Kevinas Ryanas, į atsargą išėjęs generolas ir Harvardo Kenedžio mokyklos, Belferio mokslo ir tarptautinių reikalų centro vyresnysis mokslinis bendradarbis, V. Putinas pastaruosius mėnesius aktyviai šalino vidaus politikos kliūtis, iki šiol galėjusias jam trukdyti panaudoti branduolinį ginklą; tokiam scenarijui jis ruošia ir pačią visuomenę.
„Jis jau turi taktinių priežasčių panaudoti branduolinį ginklą: išgelbėti Rusijos karių gyvybes, sutrumpinti karą, sunaikinti Ukrainos pajėgas. Jis taip pat turi strateginių priežasčių: atnaujinti savo branduolinio arsenalo atgrasomąją vertę ir įrodyti, kad jis neapsimetinėja“, – K. Ryanas[7].
Ekspertas pastebi, kad Vakaruose vyrauja klaidinantis naratyvas, jog Rusijos branduolinio ginklo panaudojimo šansai yra itin menki. Pasak K. Ryano, nerimaninančių ženklų V. Putino aplinkoje netrūksta. Juk pernai rudenį Rusija Ukrainoje naudojoKh-55 branduolines sparnuotąsias raketas su imitacinėmis kovinėmis galvutėmis.
Negana to, šį sausį V. Putinas vadovauti karinei operacijai Ukrainoje paskyrė savo generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų generalinio štabo viršininkas nėra vadovavęs jokiai Rusijos karinei operacijai.
Eksperto teigimu, šie ženklai signalizuoja, kad Rusija gali imtis beprotiškiausių priemonių vien tam, kad įrodytų savo galią, o tai iš pagrindų pakeisti gali visą pasaulio tvarką ir net pačių žmonių suvokimą apie karą. K. Ryano manymu, jei tik Rusija panaudotų branduolinį ginklą Ukrainoje, šioje šalyje žūtų dešimtys tūkstančių žmonių, Europoje kiltų labai reali plataus masto konflikto grėsmė, tačiau likusiame pasaulyje, viskas toliau tekėtų savo vaga.
„Daugelio žmonių įsivaizdavimas apie branduolinius ginklus kaip apie civilizaciją naikinančius ginklus būtų ištrintas. Vietoje to žmonės šiuos ginklus ims laikyti normaliais ir, nors ir tragiškais, karo metu priimtinais. Jie būtų vertinami kaip tiesiog didesnė kulka“, – teigia K. Ryanas.
