Naftos degalų vartojime buvo užsimota pasiekti 41 proc. taršos mažinimo tikslą
Artėjant 2024 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, idėjų – nors vežimu vežk. Kartais, regis, sunkiai įgyvendinamų, kitais atvejais – veik nepasiekiamų.
Vyriausybė trečiadienį pritarė iniciatyvai teisiškai įtvirtinti, jog iki 2030-ųjų naftos degalų suvartojimas kelių transporte turi sumažėti, tačiau kiek mažiau nei siūlo iniciatoriai – 39 proc., palyginti su 2021 metų lygiu, Seimo nariui Simonui Gentvilui paskelbus apie naują planą[1]. Kyla klausimų: kaip visa tai bus realizuojama; kaipgi saugiai pritaikoma, neužkraunant akmens ant tautiečių galvų. Ypatingai nerimaujama dėl tam tikrų grupių interesų, pavyzdžiui, ūkininkų, šiems, kaip spėjama, susidursiant su rimtais iššūkiais.
Nuostabą kelia tai, jog iš pradžių užsimota pasiekti 41 proc. tikslą. Sprendimas pakeistas priėjus prie išvados, jog to padaryti nepavyks pernelyg uždelsus įstatymo projekto svarstymą, todėl realus tikslas yra 39 proc[2].
Tokią iškastinio kuro naudojimo automobiliuose mažinimo dinamiką numato Atsinaujinančių išteklių energetikos ir Alternatyviųjų degalų įstatymų pataisos, kurias ketvirtadienį registravo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, aplinkos ministras S.Gentvilas ir kiti Seimo nariai.
Ūkininkų interesai gali būti paminti – jie susidurs su vienais didžiausių iššūkių
Pasak S.Gentvilo, iki šiol vykdytų priemonių, skatinančių mažinti naftos degalų vartojimą bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas transporto sektoriuje, nepakako.
„Emisijų mažinimo tikslus Seimas patvirtino prieš dvejus metus priimdamas Klimato kaitos darbotvarkę. Išmetimų gali mažėti tik naudojant mažiau degalų, todėl naujai registruoti pasiūlymai įpareigoja transporto sektoriaus įmones sumažinti degalų suvartojimą“, – tvirtina jis.
Pernelyg didelis ir nepaisant Klimato kaitos darbotvarkės nemažėjantis naftos degalų vartojimas, anot šios iniciatyvos autorių, sukelia neigiamų pasekmių: išlieka šalies energetinė priklausomybė nuo iškastinio kuro importo, vis aktualesnė tampa transporto sukeliamos taršos problema.
„Be to, vartodami naftos degalus, netiesiogiai remiame naftą eksportuojančias valstybes ir tironiškus režimus kaip Rusija, kurie pajamas iš naftos pardavimo naudoja karams finansuoti ir demokratiniams judėjimams savo šalyse malšinti“, – pabrėžia S.Gentvilas.
Planas, iš pažiūros, lyg ir skambėtų puikiai, tačiau daliai tautiečių šiaušiasi oda, – kai kurie gi supranta, jog niekas „nesicackins“ su jokiais žemės ūkiais ir vidutinio amžiaus žmonių prieš 20 metų įsigytais bei vis dar kruopščiai prižiūrimais automobiliais, įtraukiant pastaruosius į elektromobilių pirkimo vajų; tik pasakyk man – iš katrų pinigų?
Net ir technologijomis grįstoje alternatyvioje realybėje stoviniuoja šmėkla.
Pavyzdžiui, viena didžiausių problemų – tai elektromobilių senėjimas, kuris yra greitesnis nei įprastų transporto priemonių. Beveik niekas apie tai nekalba, tačiau prieš diskutuojant apie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas bei priklausomybę nuo Rusijos, teks dirstelėti į kišenę – šiam momentui galimai net ir apytuštę[3]. Iš tiesų, kaina, kurios tektų pageidauti sumanius, tarkim, perparduoti 10 metų senumo elektromobilį, keltų graudulį. Jį didintų ir abejonės, ar kas apskritai norės įsigyti tokią senieną.
Negalima nesutikti, jog perėjimas prie jokių teršalų neišmetančių transporto priemonių yra reikšmingas; šiuo atveju kyla begalė kitų klausimų: ar šis Vyriausybės siekis – ne liapsusas, bandant išrasti dviratį į geresnį rytojų, į kurį numins tik vienetai; ir, jeigu tikslas vis tik yra pagrįstas iš anksto suplanuotais veiksmais, kiek visa tai kainuos?
Atsižvelgiant į dabartines elektromobilių kainas, įprastų automobilių savininkams tektų pakloti daugiau tiek įsigyjant elektrinį transportą, tiek jį tvarkant. Rožės – nuostabiai gražios, bet jų spygliai skaudžiai duria. Norint juos pašalinti, reikia būti ypač atsargiems. Panašių paradoksų galima tikėtis ir kalbant apie elektromobilius bei išsvajotą „novatorišką ateitį“ be kuro sąnaudų.
Verkšlenama, neva įsipareigojimų nevykdymas kasmet kainuoja apie 1 mln. eurų
Vedant šalį į „šviesesnį rytojų“, ta pati retorika skelbia, neva Lietuvos transporto tarša – viena didžiausių. Taip, degalų vartojimas Lietuvos transporto sektoriuje nuo 2005 m. iki 2021 m. išaugo daugiau nei 45 proc. Vis dėlto, smalsaujama, su kuo ši tendencija yra lyginama, galų gale – kokiame kontekste.
Kaip ten bebūtų, įstatymų pakeitimų projektus palaiko beveik 60 Lietuvos verslo asociacijų, mokslo ir tyrimo institucijų, organizacijų ir verslo įmonių, kurios susivienijo į bendrą iniciatyvą „mažiau naftos“. Pilietinės iniciatyvos dalyviai paragino valdžios institucijas skatinti alternatyvius degalus, propaguoti mažiau taršias transporto rūšis ir didinti transporto efektyvumą[4].
Remiantis ES Prievolių pasidalinimo reglamentu, šimtamilijoninių nuostolių Lietuva patirs 2027 ir 2032 metais, nevykdant prisiimtų įsipareigojimų dėl anglies dvideginio mažinimo.
Vis dėlto, žvelgiant į dabartinį progresą, Vyriausybė neatskleidžia piliečiams įkandamų prisitaikymo prie situacijos įrankių siekiant direktyvų reikalavimų; juk brangiai atsieina ne tik garsieji „kiekvienos delsimo dienos padariniai“, bet ir „nepakankami tvarūs“ verslai, kuriems šios aplinkybės gali tapti lemtingomis.
