Gyvenimas gerėja tik išrinktiesiems politikams bet ne mokytojams
Panašu, kad Lietuvoje gyvenimas gerėja tik išrinktiesiems. Visai neseniai LR seimūnai iš peties pasistengė pritardami valstybės tarnybos reformai, kuri iš esmės pakeis viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų skaičiavimo tvarką. Įsigaliojus naujajai tvarkai Seimo nariams atlyginimai kils dvigubai – alga į rankas didės nuo 2,1 tūkst. iki 3,8 tūkst. eurų, tiesa tik po Seimo rinkimų. Tačiau gana solidžiai „paaugusiais“ atlyginimais jau gali džiaugtis merai ir teisėjai.
Daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų turinčiose savivaldybėse mero alga jau siekia apie 3780 eurų „į rankas“. Mažesnių, nuo 100 iki 500 tūkst. gyventojų turinčių savivaldybių merų algos siekia apie 3672 eurus „į rankas“. Pačių mažiausių – iki 15 tūkst. gyventojų turinčių savivaldybių vadovai gauna apie 3024 eurų dydžio atlygį „į rankas“.
Tuo pat metu Seimo pirmininko atlyginimas nuo 2902 eurų „į rankas“ šoktelėjo iki beveik 5,3 tūkst. eurų „į rankas“. Tokį patį atlygį gauna ir ministras pirmininkas (iki reformos gaudavo 3630 eurų).
Štai ministrų algos pakilo iki 4644 eurų „į rankas“, o jokių pareigų – frakcijos seniūno, komiteto pirmininko ir pan. – neinantis Seimo narys uždirba 3780 eurų (buvo 2182 eurai) „į rankas“[1].
Teisėjams atlyginimai pakilo vidutiniškai 40 procentų, priklausomai nuo to kokiai grandžiai dirbantis teisėjas priklauso.
Beje, nuo rugsėjo mokyklose pradedančiai veikti gyvenimo įgūdžių programai mūsų valstybės galvos atrado nemenką sumelę lėšų. Skaičiuojama, kad šiam projektui įgyvendinti vieneriems mokslo metams prireiks 7,2 mln. eurų, o vėliau, didinant pamokų skaičių, 2024 metams – 28,8 mln., 2025 metams – 43,2 mln. eurų.
Taip pat nereikia pamiršti ir Lietuvos paramos Ukrainai. Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė konferencijos „Ukraine Recovery Conference“ metu vykusioje sesijoje kartu su Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriumi Džeimsu Kleverliu (James Cleverly) ir Kroatijos užsienio reikalų ministru Gordanu Radmanu (Gordan Grlić Radman) aptarė šios ne pirmus metus rengiamos konferencijos svarbą, Ukrainos atstatymo darbus bei užsibrėžtus šalių tikslus. Skaičiuojama, kad bendra Lietuvos karinė, humanitarinė ir finansinė parama Ukrainai pasiekė 1 mlrd. eurų, o tai sudaro 1,42 proc. BVP 2022 metams.
Ir visa tai vyksta tuo metu, kai Lietuvoje į paribius nustumtiems mokytojams kaip nėra, taip nėra iš ko kelti atlyginimų. Kiek tiksliai pinigų reikėtų tam, kad šalies švietimo sistema tinkamai funkcionuotų, niekas nežino, nes niekas, matyt neplanuojant pasirūpinti mokytojais, to neskaičiavo. Neoficialiai kalbama, kad tam užtektų 300 mln. eurų, kas įvertinus aukščiau minėtas išlaidas, nėra jau tokia didelė suma.
Bet ne. Vargšai mokytojai prieš kelerius metus prašydami didesnių atlyginimų į ministeriją net pro langus lipo, o šiemet vėl ruošiasi streikuoti bandydami bent tokiu būdu išmelsti pagarbos verto atlygio už specifinį darbą su Lietuvos ateitimi.
Valdžia džiaugiasi pasididinusi atlyginimus sau, o mokytojo profesijos atstovams žeria pažadus, kad jų atlyginimai 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio pasieks iki kitų metų rugsėjo, mat padaryti tai jau nuo sausio nėra finansinių galimybių.
Streikuojančius mokytojus apkaltino rinkimais
Premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad nepasitenkinimą reiškiančios pedagogų profesinės sąjungos išnaudoja situaciją dėl kitų metų rinkimų.
„Manau, kad natūralu, jog profesinės sąjungos naudoja politinį ciklą, nes jei žiūrėtumėme į kolektyvinę sutartį, kuri dabar galioja ir baigiasi 2024-aisiais metais, ir spręstumėme klausimą, ar vykdoma yra kolektyvinė sutartis, aš drįsčiau teigti, kad kolektyvinė sutartis yra vykdoma. Niekas neriboja demokratinėje šalyje kelti reikalavimus, prisistatyti deryboms, ir siūlyti kažkaip galiojančią sutartį pakeisti arba papildyti, bet viskas yra galimybių ir racionalumo ribose“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Premjerės teigimu pastaruosius dvejus metus Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis augo sparčiau, nei buvo prognozuojama sudarant biudžetą, todėl santykio skirtumo tarp mokytojų ir šalies vidutinio darbo užmokesčio iki šių metų pakeisti nepavyko. Šiemet pedagogams ir mokslininkams atlyginimas padidintas tik 13 procentų.
Mokytojų atlyginimas gerokai skiriasi nuo seimūnų, ministrų bei kitų išrinktųjų ir priklauso nuo sukaupto darbo stažo, turimo krūvio, nuo to kokį dalyką jis dėsto ir pan. Mokytojo atlygio intervalai svyruoja nuo kuklių 750-ties iki 2450 eurų į rankas, o mokytojo padėjėjo – tik nuo 545 iki 1170 eurų į rankas.
Galima įsivaizduoti kaip gali gyventi žmogus gaunantis 750 eurų atlyginimą per mėnesį… Kaip tokio dydžio sumos gali pakakti mokesčiams, maistui ir būtinosioms reikmėms, klausimas lieka retorinis, nekalbant apie šeimos išlaikymą.
Mokytojai susiduria ne tik su algų stygiumi
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas 77.lt patikslino, kad akciją organizuoja ir streikuoti ketina kita, mokytojus vienijanti, organizacija – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga.
„Reikia suprasti, kad mokytojų gerove rūpinasi kelios atskiros organizacijos. Jos turi savo tarybas, kuria savo strategijas, priima tam tikrus sprendimus ir rengia planus. Vienija jas tai, jog visos organizacijos siekia, kad mokytojams būtų gerinamos darbo sąlygos, tačiau jos veikia skirtingais metodais“, – patikslino jis.
Vertindamas dabar keliamus reikalavimus, jis nurodė, kad apie tai reikėjo galvoti anksčiau.
„Jeigu mokytojai norėjo, kad nuo šių metų rugsėjo jų atlyginimai padidėtų, apie tai reikėjo kalbėti ar, jei yra toks noras, streikuoti praėjusiais metais. Dabar, kai iki naujo biudžeto Seimui pateikimo liko mėnuo, tikėtis, kad bus skubiai perskirstytas dabartinis šalies biudžetas ir jame bus rasta viešoje erdvėje įvardinama 100 mln. eurų suma, yra naivu. Apie atlyginimų kėlimą reikia galvoti iš anksto, o ne paskutinę minutę“, – patikslino E.Milešinas.
Pasiteiravus, ar atlyginimai yra vienintelis skatinimo būdas, pirmininkas patikino, kad jų yra ir daugiau.
„Taip, galvojant apie mokytojo profesijos pasirinkimą, atlyginimas yra vienas pagrindinių veiksnių, tačiau didelę įtaką daro ir psichologinė – emocinė švietimo įstaigų aplinka. Pastaroji problema didėja ir stiprėja, todėl mūsų profsąjunga bando politikams įkalti į galvą, kad būtina užtikrinti griežtą galiojančių teisės aktų laikymosi kontrolę, – pabrėžė E.Milešinas. – Įstatymuose aiškiai įvardintas valandų per metus, kurias turi išdirbti mokytojas, skaičius. Nepaisant to, mokytojai dažnai priversti dirbti viršvalandžius ir už tai nėra tinkamai atlyginama.“
Taip pat, pasak jo, jų profesinė sąjunga bando prikalbinti Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją įvertinti realią situaciją ugdymo įstaigose.
„Tik nustačius, kur teisės aktų yra nepaisoma, bus galima kalbėti apie problemos sprendimą. Mes tai suprantame, todėl vadovaujamės ne lozungais ar emocijomis, o į institucijas kreipiamės tik atlikę išsamią situacijos analizę ir pateikę argumentus. Jeigu vyksta derybos, visuomet pateikiama problemų sprendimo būdus, – patikslino pirmininkas. – Šiemet atsakingoms institucijoms irgi pasiūlėme kelis galimus esamų problemų sprendimų būdus, tad belieka tikėtis, kad jos mus pagaliau išgirs. O kalbant apie streiką, galiojantys teisės aktai mums neleidžia jungtis prie kitos profsąjungos organizuojamos akcijos, todėl jeigu matysime, kad kitos išeities nebėra, akciją organizuosime patys. Tik norisi tikėtis, kad to neprireiks.“
