<h2>Ne konkurencija, o bendradarbiavimas atveda į geriausius rezultatus</h2>
<p>Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė ragina šalies mokyklas jungtis prie „naujosios realybės“, kurioje mokytojai neatiminėtų iš mokinių telefonų ir neprašytų, kad šie netriukšmautų. Atliepiant dabartines tendencijas, kai dėl prastų vaikų pažymių įtakingi tėveliai mėgsta skųstis mokyklos direktoriui, ministrė kviečia mokyklose ugdyti tokią kultūrą, kad mokiniai patys suvoktų savo elgesio pasekmes, o į mokslą žvelgtų ne kaip į pramogą, bet kaip į darbą. Tuo tarpu Lietuvoje fiksuojamas mokytojų trūkumas reikalauja kuo skubiau imtis priemonių jam pažaboti, o prieš tai – atkurti mokytojo prestižą, kad kuo daugiau jaunų žmonių rinktųsi pedagogikos studijas ir visuomenėje nebebūtų „laužomas“ mokytojo autoritetas, pastarąjį kaltinant dėl visų mokinių patiriamų nesėkmių.</p>
<p>Pastaruoju laikotarpiu susiformavęs visuomenės mentalitetas, jog dėl mokinių rezultatų vienaip ar kitaip yra kalti mokytojai, pastaruosius neabejotinai atbaido nuo pedagogo duonos. O štai kai kurių mokinių tėveliai įsigudrina su pedagogais ir „pasikalbėti“ – kartais akis į akį, o kartais ir per mokyklos vadovus. Tačiau ir apvertus situaciją „aukštyn kojomis“, praktikoje tikrai pasitaiko atvejų, kai mokinio norą mokytis gesina mokytojų pasirinkti „auklėjimo“ būdai.</p>
<p>„Mokykla turi būti vieta, kurioje kiekvienas turi galimybę tobulėti ir augti, jaučiasi drąsus būti savimi, eksperimentuoti, bandyti, kurti ir nebijoti būti nubaustas „etikete“ ar blogais pažymiais“, – teigė J. Šiugždinienė[2].</p>
<p>Todėl ministrė kviečia mokyklas ne tarpusavyje konkuruoti, bet mokyklų bendruomenėms kartu siekti pažangos. Žinoma, kartais, anot J. Šiugždinienės, „pasimatuoti“ tarpusavyje ir nėra blogai, tačiau geriausiai mokyklų ir mokytojų darbą atspindi ne reitingai, bet socialinis, kultūrinis ir ekonominis kontekstas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/mokykla-9.jpg" alt="" /></p>
<h2>Bendruomenei turi būti ištransliuotos jos teisės ir pareigos</h2>
<p>J. Šiugždinienė tikina, kad kryptis, kuria turėtų eiti Lietuvos mokyklos – tai toli gražu ne testavimų dauginimas, o veikiau saugi ir skatinanti kurti aplinka, garantuojanti ne tarpusavio konkurenciją, bet pagalbą mokiniui, mokytojui ir tėvams. O kad visi šie užmojai būtų įgyvendinti, ministrės teigimu, bendruomenėms ne tik būtina rasti sutarimus dėl bendravimo ir bendradarbiavimo mokykloje, bet ir jų laikytis, net jei tai ir susitarimai dėl elementarių darbo taisyklių. </p>
<blockquote>
<p>„Mokytojo vaidmuo tikrai ne tramdyti ar kontroliuoti, o padėti mokytis ir motyvuoti. Mokiniai turi ne tik teises, bet ir pareigas. Taip pat ir tėvai, ir mokytojai. Pagrindinė mokinio pareiga ir teisė – mokytis. Mokytojui neturėtų reikėti atiminėti mobilių telefonų ar prašyti mokinio netriukšmauti. Jis neturėtų nerimauti, kad įtakingas tėtis ar mama pasiskųs direktoriui dėl prasto pažymio ar išsiveš vaiką į ilgalaikes atostogas. Mokyklų bendruomenės turi aiškiai susitarti dėl taisyklių, kurių būtina laikytis visiems“, – komentavo ministrė[2].</p>
</blockquote>
<p>Visgi, atsakomybė dėl tokių susitarimų įgyvendinimo turi tekti mokyklos vadovui, o ministerija kartu su Lietuvos moksleivių sąjunga ir savivaldybių bei mokyklų atstovais numato parengti pavyzdinį taisyklių variantą mokykloms įtraukiant ir tokius svarbius klausimus kaip lankomumas, pažangumas, visų mokyklos bendruomenės narių atsakomybės.</p>
<blockquote>
<p>Savivaldybės kviečiamos tapti „mažosiomis ministerijomis“ savo mieste ar rajone, mat būtent jos geriausiai žino, kas vyksta jų teritorijoje ir gali geriausiai numatyti sprendimus, kad nacionalinės priemonės būtų įgyvendintos.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/mokykla-10.jpg" alt="" /></p>
<h2>Pastebimas drastiškas mokytojų trūkumas</h2>
<p>O tuo tarpu rugsėjo 1-ąją Lietuvos švietimo įstaigos pasitinka su nerimu dėl pedagogų trūkumo. Būtent mokytojai ir jų stoka tampa pagrindine priežastimi, dėl kurios mokyklos tampa ne partnerėmis, bet konkurentėmis, viena iš kitos <a title="Rugsėjo 1-oji jau ant nosies, o klasių problemos taip ir liko neišspręstos. Papildyta J. Šiugždinienės komentaru" href="/rugsejo-1-oji-jau-ant-nosies-o-klasiu-problemos-taip-ir-liko-neissprestos-papildyta-j-siugzdinienes-komentaru">„vogdamos“ gabius pedagogus</a>. Vien sostinės savivaldybės teritorijoje šiuo metu trūksta apie 200 mokytojų.</p>
<p>Siekiant spręsti pedagogų trūkumo problemą, ŠMSM net užsimojo būsimiems mokytojams, t. y. paskutinių kursų pedagogikos studentams kas mėnesį mokėti <a title="Pedagogikos studentai į valstybines mokyklas viliojami stipendijomis" href="/pedagogikos-studentai-i-valstybines-mokyklas-viliojami-stipendijomis">kiek virš 500 eurų siekiančias stipendijas</a>, jei šie pasirašytų išankstines darbo sutartis. Visgi, tai problemą labiau spręs tik ateityje, bet sprendimų reikia čia ir dabar, mat skaičiuojama, kad pedagogų trūkumas tik didės ir jau ateinančiais metais dar labiau išaugs matematikos ir užsienio kalbų mokytojų poreikis.</p>
<p>O štai čia bendruomenės ir įsisuka tarsi į užburtą ratą, kai dėl mokytojų stygiaus ir galimo skirti menkesnio dėmesio vienam mokiniui, viskas atsispindi ir egzaminų rezultatuose. Ir, žinoma, dėl to labiausiai kaltinami mokytojai. </p>
<p>VU Ugdymo mokslų instituto direktorė dr. Sandra Kairė neslėpė, kad šiųmetiniai abiturientų matematikos rezultatai jau signalizuoja apie tai, kaip mokinių rezultatams gali atsiliepti mokytojų stygius, o vėliau jis iš mokyklų esą persikels ir į šalies universitetus, o galiausiai gviešis ir į visą Lietuvos švietimą[3].</p>
<h2>Išnyko mokytojo profesijos prestižiškumas</h2>
<p>Ir, galiausiai, visos problemos, prasidedančios dar mokykloje, atveda į tai, kad mokytojo profesija jau nebeturi savo prestižo. Dėl šios priežasties ne tik trūksta mokytojų, bet ir nesiskaitoma su dirbančiais švietimo įstaigose. Ir tą daro ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai, kurie savo atžalas traktuoja kaip nebaudžiamas.</p>
<p>Besikeičiantį mokytojo portretą visuomenėje pastebėjusi „Pažinimo medžio“ ir Karalienės Mortos mokyklų mokytoja Kristina Petrošienė teigė, kad slopstančią mokytojų profesijos vertę parodo ir pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje atliekami tyrimai.</p>
<blockquote>
<p>„<…>. Jei skaitome knygas arba žiūrime dokumentiką apie ankstesnius laikotarpius, matome, kad mokytojai buvo išsilavinę žmonės, padedantys auginti jaunimą, perteikiantys jiems vertybes, formuojantys dorą, gerą ir sąžiningą žmogų, lyg visuomenės šviesuoliai. Visame pasaulyje buvo juntama tokia tendencija, kad mokytojas – žmogus, kuris dalijasi savo patirtimi, išmintimi ir žiniomis su jaunais žmonėmis, taip augindamas naują bei šviesią kartą. Bet šis visuomenės požiūris, ne tik Lietuvoje, yra pradingęs. Šiandien mokytojai nesimėgauja pagarba ir pozityviu požiūriu į savo profesiją. Tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės vis dar vangiai renkasi mokytojo profesiją“, – teigė K. Petrošienė[5].</p>
</blockquote>
<p>Ekspertų teigimu, menkstantį mokytojo portretą ir autoritetą visuomenėje lėmė perdėti tėvų lūkesčiai, maži atlyginimai ir pasikeitusios visuomenės vertybės. Kaip pastebėjo asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius Arminas Varanauskas, šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje žmogus nėra savaime gerbiamas už tai, kad jis yra vyresnis. Autoritetas turi būti užsitarnaujamas, ir, nebūtinai tokiais būdais kaip tas buvo daroma anksčiau[5].</p>
