Daugeliui gyvūnų rūšių miškas – geriausias medikamentas
Miško terapija ir įvairių augalų medicina visuotinai pripažįstama teikiančia milžinišką naudą daugeliui gyvų organizmų. Ir visgi, ar kada nors matėte savo katę ar šunį valgant žolę? Jie tai daro norėdami lengviau suvirškinti maistą, kol daugelis kitų laukinių gyyvūnų rūšių pasitelkia natūralias medžiagas ligų prevencijai ir kontrolei arba parazitams atbaidyti.
Tai, kaip žinia, vadinama „ gyvūnų farmakognozija“ – neapdorotais vaistais gyvūnams, gaunamais iš vaistinių augalų, gyvių, grybų ir kitų natūralių šaltinių – arba, dar dažniau, gyvūnų savigyda[1].
Ši praktika, galinti turėti profilaktinę (skirta ligų prevencijai) arba terapinę (skirta ligai gydyti) funkcijas, taip pat apima įvairius elgesio modelius, tokius kaip vaistinių augalų ar dirvožemio vartojimą bei kitų gamtoje randamų medžiagų naudojimą sveikatinimosi tikslais.
Pavyzdžiui, daugelis rūšių vartoja nešvarumus ir kai kurias atliekas, jog organizmas įgytų būtinų mineralų, palengvinančių virškinimą[2]. Ypatingai gyvūnų farmakognozija pastebima tarp dramblių, lokių, briedžių, primatų ir kelių mėsėdžių rūšių.
Valstybinio San Paulo universiteto (UNESP) primatologijos laboratorijoje Brazilijoje tiriama ir juodųjų liūtbeždžionių (Leontopithecus chrysopygus), dar žinomų kaip auksarankiai tamarinai, elgsena, mėginant užkirsti kelią jau kurį laiką gresiančiam primatų išnykimui.
Galime pasidžiaugti, kad siekiant šio tikslo, dalis tyrimų yra nukreipiami fiziologiniams prisitaikymo gamtoje procesams bei buveinių kokybės mažėjimui stebėti.
Derva padengtas medžio kamienas – antibiotikų šaltinis
Stebint laisvai gyvenančias tamarinų (kabiauodegių beždžionių) grupes Atlanto miško fragmentuose ir stengiantis surinkti konkretaus elgesio duomenis bei išmatų mėginius vėlesnei hormonų analizei, tyrėjai užfiksavo keistą faktą: gyvūnai trina savo kūnus į derva padengtą medžio kamieną[3].
Tiesa, nors iš pradžių buvo manyta, kad tamarinai tokiu būdu žymi savo teritoriją – o tai būdinga šiai rūšiai – netrukus identifikuota kita tokio elgesio priežastis.
Cabreúva (Myroxylon peruiferum) medžio derva, skleidžianti medienos, maišytos su cinamonu, gvazdikėliais, medumi ir pušies tonais kvapą, iš tikrųjų gerai žinoma tradicinėje medicinoje dėl savo antibiotinių, priešuždegiminių bei antiparazitinių savybių.
Taigi pasirodo, gyvūnai žino ką daro.
Tradicinė medicina siejama su geresne savijauta apskritai
Nusprendus itin vertinamų medžių papėdėse pastatyti fotoaparatų gaudykles, kad užfiksuoti būsimus tamarinų apsilankymus, tyrėjai įrengė jas trijose skirtingose vietose San Paulo valstijoje: Morro do Diabo valstybiniame parke ir dviejuose miško fragmentuose – Guareí ir Santa Maria.
„Spąstų“ įrašai stebėtinai atskleidė, jog cabreúva aplankė labai daug žinduolių, gyvenančių Atlanto miške: iš viso pastebėta 10 skirtingų rūšių, kurios trina ar laižo iš šių medžių kamienų išsiskiriančius sakus.
Tarp jų, beje, buvo ne tik keletas plačiai žinomų žinduolių, tokių kaip ocelotai (katinių šeimos plėšrūs žinduoliai), mažosios skruzdėdos bei paprastieji koačiai (meškėninių šeimos žinduoliai), bet ir pilkagalvės mangustos, pekarai (pekarinių šeimos porakanopiai žinduoliai) ir elniai.
Įdomiausia tai, jog daugeliui šių rūšių tai buvo pirmas kartas, kai buvo pastebėtas elgesys, panašus į savarankišką gydymąsi.
Pavyzdžiui, mažosios skruzdėdos savo dideliais nagais nuplėšė žievę, prieš trindamos savo kūną į kamieną, tokiu būdu paskatindamos dervos sekreciją. Galiausiai dar labiau nustebino tai, kad pekarai, visų pirma, dervą paskleidė ant vienas kito kailio, procedūrą užbaigdami trynimusi vienas į kitą. Apskritai atrodė, jog ši rūšis sąmoningai aplankė medį, norėdama pasisemti gydančio augalo savybių.
Aišku, nors reikia atlikti tolesnius tyrimus, siekiant nustatyti teigiamas dervos savybes, kurių ieško gyvūnai, ir patvirtinti, kad tai yra daroma savigydos tikslais, esencijos naudojimas rodo, kad žinduoliai lanko cabreúvas, jog išsigydytų žaizdas ir atbaidytų ant kailio besikaupiančius parazitus.
Liūtbeždžionių atveju šio medžio dervos naudojimas, kaip manoma, galėtų atlikti dar svarbesnį vaidmenį kovojant su geltonąja karštine – uodų platinama liga, naikinančia ištisas primatų populiacijas.
Tikėtina, kad Myroxylon peruiferum yra išties vertingas išteklius, padėsiantis rūšims išlaikyti populiacijas gerinant pastarųjų sveikatą ir didinant reprodukcijos sėkmę. Svarbiausia, minėtas atradimas gali turėti įtakos rūšių išsaugojimui.
