<h2>M. Gorbačiovo mirtis – eros pabaiga</h2>
<p>Antradienio vakarą visą pasaulį apskriejo svarbi žinia. Eidamas 91-uosius metus mirė paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas[1].</p>
<p>Prezidentai, politiniai lyderiai ir organizacijos suskubo reikšti užuojautą bei apgailestauti dėl šios žymios asmenybės mirties, pažymėdami M. Gorbačiovo nuopelnus dėl pradėtos komunistinės sistemos reformas „perestroikos“ ir vykdytos atvirumo („glasnost“) politikos.</p>
<p>M. Gorbačiovas teigiamai vertintas ir dėl gebėjimo be kraujo praliejimo užbaigti Šaltąjį karą, ir dėl pagerintų tuometinės Sovietų Sąjungos santykių su Vakarais, ir dėl to, kad sovietinė persitvarkymo politika atvėrė kelią okupuotoms respublikoms į nepriklausomybę. Tačiau, tai – Vakarų pozicija.</p>
<p>JAV, Vokietijoje ar Prancūzijoje M. Gorbačiovas pripažįstamas kaip neeilinis lyderis. Dalyje buvusių sovietinių respublikų, Baltijos šalyse, Sakartvele ar Azerbaidžane jis iki šiol yra diktatorius, nusikaltėlis ir eilinė komunistinio aparato figūra. Čia jis kaltinamas nuo pasaulio nuslėpęs tragišką Černobylio katastrofą, suteikęs leidimą tūkstančių žmonių žudynėms, leidęs 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus televizijos bokšto tankais traiškyti beginklius žmones. </p>
<p>Ekspertai mano, kad paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis visuomet bus vertinamas skirtingai ir kontraversiškai. Jei sovietinio jungo išvarginta Rytų Europa ar Kaukazo regionas M. Gorbačiovo neiškelia aukščiau to paties Vladimiro Putino, Vakarai džiaugiasi, kad būtent šio politiko nesugebėjimas išsaugoti XX a. supergalios savo rankose privedė prie Sovietų Sąjungos žlugimo ir Šaltojo karo pabaigos.</p>
<blockquote>
<p>Panašu, kad represijos ir nekaltų žmonių žūtys nepriklausomybės siekiančiose šalyse Vakarams atrodo tarsi savaime suprantama auka.</p>
</blockquote>
<p>Vakarai posovietines šalis jau tuomet buvo „nurašę" dėl bendros pasaulio taikos ir „gėrio", todėl dabartinis mūsų nepasidavimas „Gorbomanijai", Vakarams gali būti nesuprantamas ir perteklinis.</p>
<p>Be to, skirtingi požiūriai į šį sovietų lyderį tik akcentuoja šių dienų realijas: Europos Rytai ir Vakarai Rusiją ir jos veikėjus mato ir tikriausiai visuomet matys visiškai skirtingomis spalvomis[2].</p>
<h2>Valstybinių laidotuvių gali ir nebūti</h2>
<p>M. Gorbačiovas mirė antradienį, po ilgos ligos, vienoje Maskvos centrinėje klinikinėje ligoninėje. Jam buvo 91-eri. Daugiau detalių apie buvusio sovietų lyderio mirtį nepateikta, tačiau paskutiniais metais puse lūpų kalbėta, kad buvęs politikas sunkiai serga, dažnai lankosi ligoninėse. Birželį tarptautinė žiniasklaida pranešė, kad jis buvo paguldytas į ligoninę dėl inkstų ligos[3].</p>
<p>M. Gorbačiovas bus palaidotas Maskvos Novodevičių kapinėse, kuriose ilsisi daug žymių rusų, taip pat, ir jo žmona. Neaišku, ar jam bus surengtos valstybinės laidotuvės.</p>
<p>Trečiadienį Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas sakė, kad sprendimas surengti valstybines laidotuves dar nepriimtas.</p>
<blockquote>
<p>„Kol kas negaliu tiksliai pasakyti, šiandien šis klausimas bus išspręstas, jokie sprendimai dar nepriimti. Čia turime būti kantrūs“, – sakė D. Peskovas[4].</p>
</blockquote>
<p>Paklaustas, ar V. Putinas dalyvaus M. Gorbačiovo laidotuvėse, D. Peskovas atsakė:</p>
<blockquote>
<p>„Kol kas nežinome, kokia bus procedūra, tai priklausys nuo artimųjų ir draugų pageidavimų, kol kas informacijos apie tai nėra.“</p>
</blockquote>
<p>Vis dėlto, pasak D. Peskovo, prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė „gilią užuojautą" ir sakė, kad M. Gorbačiovas padarė „didžiulę įtaką istorijos raidai":</p>
<blockquote>
<p>„Jis giliai suprato, kad reformos yra būtinos, stengėsi pasiūlyti savo sprendimus neatidėliotinoms problemoms spręsti."</p>
</blockquote>
<p>Tačiau V. Putino ir M. Gorbačiovo santykiai buvo įtempti. Paskutinį kartą jie neva susitiko 2006 m. Be to, M. Gorbačiovas esą buvo nepatenkintas V. Putino sprendimu įsiveržti į Ukrainą, nors 2014 m. pritarė Krymo aneksijai.</p>
<p>Tokius šaltus santykius suprasti nesudėtinga. M. Gorbačiovo valdymo metu pradėtos permainos Sovietų Sąjungoje privedė ją prie griūties. To V. Putinas atleisti negali iki šiol. SSRS žlugimą jis ne kartą vadino „didžiausia šimtmečio geopolitine katastrofa".</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/marjan-blan-marjanblan-mmpjjcw-zwa-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Lyderis, kuris nesugebėjo išsaugoti Sovietų Sąjungos </h2>
<p>Anuometėje Sovietų Sąjungoje M. Gorbačiovas atrodė tarsi šviežio oro gurkšnis, nors ir buvo partijos statytinis bei ištikimas komunistas.</p>
<blockquote>
<p>Vakaruose jis atrodė liberalus inovatorius ir reformatorius, savo diplomatiniais gebėjimais ir sovietams netipiniu požiūriu padėjęs pasauliui išvengti didelio konflikto ir užbaigęs Šaltąjį karą.</p>
</blockquote>
<p>Rytuose požiūris į šią asmenybę žymiai labiau pliarizuotas, tačiau jo politinės karjeros įstabumą paneigti yra sudėtinga.</p>
<p>1985 m. M. Gorbačiovas tapo Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi ir faktiniu šalies vadovu.<br />Tuo metu jam buvo 54-eri ir jis buvo jauniausias Politinio biuro valdančiosios tarybos narys, gerbiamas senstančių lyderių[5].</p>
<p>Prezidentu jis išbuvo tik 7-erius metus, tačiau per tą laiką spėjo sudaryti ginklų kontrolės susitarimus su JAV, atsisakė įsikišti, kai Rytų Europos tautos sukilo prieš savo komunistinius valdovus, ir nutraukė kruviną sovietų karą Afganistane, kuris tęsėsi nuo 1979 m. Tuo tarpu jo vykdyta „glasnost“ arba atvirumo politika leido žmonėms kritikuoti vyriausybę taip, kaip anksčiau buvo neįsivaizduojama.</p>
<p>1991 m. rugpjūtį jis išgyveno griežtosios linijos šalininkų perversmą-pučą, kuris žlugo po trijų dienų, tačiau jo autoritetas buvo visiškai sužlugdytas. Tapo aišku, kad valdžioje jis ilgai neišsilaikys, o ir pačios Sovietų Sąjungos likimas pakibo ant plauko.</p>
<p>Po keturių mėnesių jo didysis varžovas, Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, inicijavo Sovietų Sąjungos subyrėjimą, o M. Gorbačiovas pasitraukė į politinį užribį, dalyvavo diskusijose, rašė knygas, tačiau į Rusijos politiką nebesugrįžo.</p>
<h2>Vakarai šlovina M. Gorbačiovą</h2>
<p>Pasirodžius žiniai apie M. Gorbačiovo mirtį, Vakarai suskubo reikšti užuojautas ir girti buvusį sovietų lyderį. JAV prezidentas Joe Bidenas pavadino M. Gorbačiovą „nepaprastos vizijos žmogumi" ir „retu lyderiu, kuriam užteko vaizduotės pamatyti, kad įmanoma kitokia ateitis, ir drąsos rizikuoti visa savo karjera, kad to pasiektų"[6].</p>
<p>Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas teigė, kad jį nuliūdino M. Gorbačiovo mirtis.</p>
<blockquote>
<p>„Michailas Gorbačiovas buvo unikalus valstybės veikėjas, pakeitęs istoriją. Pasaulis neteko didingo pasaulinio lyderio, atsidavusio daugiašalio veikėjo ir nenuilstančio taikos gynėjo", – rašė jis tviteryje.</p>
</blockquote>
<p>Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel sakė, kad M. Gorbačiovas visiškai pakeitė jos gyvenimą ir pasaulį.</p>
<blockquote>
<p>„Jis savo pavyzdžiu parodė, kaip vienas valstybininkas gali pakeisti pasaulį į gerąją pusę. M. Gorbačiovas taip pat iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Niekada jo nepamiršiu", – teigia A. Merkel, pati užaugusi Rytų Vokietijoje.</p>
</blockquote>
<p>Jos įpėdinis Olafas Scholzas gyrė M. Gorbačiovo vaidmenį suvienijant Vokietiją, tačiau apgailestavo, kad jo bandymas įtvirtinti Rusijoje ilgalaikę demokratiją žlugo.</p>
<blockquote>
<p>„Demokratiniams judėjimams Vidurio ir Rytų Europoje buvo naudinga tai, kad jis buvo valdžioje. Tačiau, jis mirė tuo metu, kai demokratija Rusijoje žlugo", – sakė O. Scholzas[7].</p>
</blockquote>
<h2>Lietuvoje M. Gorbačiovui nostalgijos nėra</h2>
<p>Vieniems išskirtinis lyderis, kitiems – žmogus, davęs leidimą tankais traiškyti nekaltus piliečius. Rytų Europoje ir aplinkiniuose regionuose pagarbos M. Gorbačiovui – ženkliai mažiau. </p>
<p>Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sakė, kad jo tautiečiai niekada „nešlovins" M. Gorbačiovo[8]. </p>
<blockquote>
<p>„Niekada nepamiršime paprasto fakto, kad jo kariuomenė žudė civilius gyventojus, kad pratęstų savo režimo okupaciją mūsų šalyje. Jo kareiviai šaudė į mūsų neginkluotus protestuotojus ir draskė juos po savo tankais. Štai kaip mes jį prisiminsime", – tviteryje rašė G. Landsbergis.</p>
</blockquote>
<p>Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad antradienį miręs paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas buvo nusikaltėlis, įsakęs žiauriai malšinti taikius protestus Vilniuje ir kitur.</p>
<blockquote>
<p>„Jis buvo nusikaltėlis, įsakęs žiauriai malšinti taikius protestus Vilniuje, Tbilisyje, Alma Atoje, Baku ir kituose miestuose. Atgailos nebuvo. Tai toks prisiminimas, nors apie mirusius kalbama gerai arba nieko. Na ne šį kartą. Vienintelis finalinis pliusas – pasirašė Sovietų Sąjungos kapituliaciją“, – feisbuke rašė A. Anušauskas[9].</p>
</blockquote>
<p>Tuo tarpu Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda M. Gorbačiovą pavadino kalėjimo prižiūrėtoju.</p>
<blockquote>
<p>„Mano nuomone, jis atliko vaidmenį kalėjimo prižiūrėtojo, nusprendusio pradėti tam tikras dalines reformas kalėjime: perdažyti fasadą, suteikti kaliniams galimybę skaityti laikraščius, ilgiau laikyti įjungtą elektros lemputę ir panašiai“, – teigė G. Nausėda[10].</p>
</blockquote>
<p>M. Gorbačiovas mirė taip ir nesulaukęs atpildo už savo veiksmus 1991 m. sausio 13 d. Per sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės.</p>
<p>Šiemet keturi žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo[11].</p>
<p>Vilniaus miesto apylinkės teismas gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė minimo civilinio ieškinio dokumentus, kad jie būtų perduoti M. Gorbačiovui, tačiau neaišku, ar dokumentai jį pasiekė.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/radek-homola-6shc4ayekc8-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Atleisti negali ne tik Lietuva</h2>
<p>M. Gorbačiovas pomirtinių liaupsių nesusilaukia ne tik Lietuvoje. Buvusį Sovietų Sąjungos lyderį ne tokiu geru žodžiu mini ir latviai ar estai. </p>
<blockquote>
<p>„Mes, rytiečiai, nesvarbūs, mūsų tragedijos nesvarbios", – tviteryje rašė buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, komentuodamas Vakarų reakciją į M. Gorbačiovo mirtį[12].</p>
</blockquote>
<p>Atleisti M. Gorbačiovo nusikaltimų negali ir latviai.</p>
<blockquote>
<p>„Prieš Gorbačiovo valią Latvija taip pat atgavo savo nepriklausomybę", – tviteryje rašė Latvijos prezidentas Egils Levits.</p>
</blockquote>
<p>Tačiau kentėjo ne tik Baltijos šalys. Kaukaze taip pat buvo pralietas kraujas. 1989 m. balandžio mėnesį sovietų tankai įvažiavo į Sakartvelo sostinę Tbilisį, kad numalšintų nepriklausomybės šalininkų protestus. Tuomet žuvo 21 žmogus, dauguma jų – moterys.</p>
<p>1990 m. per susidorojimą su Azerbaidžano judėjimu už nepriklausomybę žuvo net 147 žmonės[13].</p>
<p>Ironiška, bet tais pačiais metais M. Gorbačiovas atsiėmė Nobelio Taikos premiją[14]. Pats Alfredas Nobelis niekada nebūtų galėjęs įsteigti savosios premijos 1901 m., jei ne didžiulis turtas, kurį jis ir jo broliai susikrovė iš naftos gavybos Baku, Azerbaidžane. Galima tik numanyti, kad jis niekuomet nenumanė, kad jo premija vieną dieną bus įteikta žmogui, kuris patį Baku miestą paskandino kraujo klane.</p>
