- Pasaulis bejėgis prieš beprotybės ginklą – šįsyk jį traukia transseksualai
- Socialinių normų trynimas – antras maras po pandemijos
- Taip atrodo pasipelnymas iš didžiausio pasaulio menininko
Pasaulis bejėgis prieš beprotybės ginklą – šįsyk jį traukia transseksualai
Vokiečių translyčio menininko vaizdo įrašas, kuriame translytė Motina Marija laiko suaugusį tatuiruotą Jėzų, sulaukė atgarsio internete. Dabar nuotrauka eksponuojama Šventojo Petro bazilikoje Vatikane.
Taigi, perdėm ekstremaliai atrodantis „menininkas“ nesikuklino – pristatė perkurtą / atkurtą žymiojo Mikelandželo paveikslo „Madonna della Piet“ versiją, kurioje pavaizduota novatoriško gyvenimo stilistika[1]. Pristatymo metu atkurtą paveikslą lydėjo didelės fanfaros bei akinantys spaudos pranešimai, kol žiūrovai, vertinę skandalingą kūrinį, vaizdingai tariant, užgniaužė kvapą ir gaudė orą palubėje.
Detalizuojama, neva vienu svarbiausių Italijos Renesanso marmurinės skulptūros kūriniu laikomas „Madonna della Piet“ buvo sukurtas dar 1498-99 m. Vis dėlto jame vaizduojama tauri akimirka, kuomet Jėzus nuimamas nuo kryžiaus ir perduodamas Marijai, sukėlė klausimų laviną. Pasauliečiai netylėjo: žadą praradę stebėtojai pažymėjo, kad prieš 20-30 metų toks kontroversiškas žingsnis – su vyru, mylinčiu moteriškas kelnaites su juostele – būtų buvęs laikomas „perversija“ ir nusikaltimu, ir stebėjosi, kodėl menininkas nepagalvojo padaryti kažką panašaus, pavyzdžiui, su Mahometu.
Tiesa ta, jog aplinkiniai šio manevro palaikyti akivaizdžiai nelinkę, tvirtindami, esą jie neprivalo toleruoti tokių asmenų ir baisių jų idėjų[2]. Kitais žodžiais sakant, misija aukštyn kojomis apversti pasaulietiškas vertybes tęsiasi; nieko originalaus, tiesiog sunaikinama tai, kas gera. Tik įsivaizduokime, jeigu taip elgtumėmės su bet kuria kita religija.
Belieka dėkoti, kad Mikelandželas nėra gyvas, jog tai pamatytų – antraip į karstą savus paveikslus susiverstų.
Socialinių normų trynimas – antras maras po pandemijos
Galima pasidžiaugti, kad baroko tapytojai gyveno XVII amžiuje ir savo darbuose neturėjo piešti šių dienų absurdo, kuris toks pat skylėtas ir nešvarus, kaip prarūgusi, sau vietos nerandanti kempinė. Įdomiausia, jog net pats „menininkas“ šiuo atveju nežino, ką daryti, ką pasakyti – atrodo nepatogiai, tarsi numanytų, kad šis „menas“ eina paskui pūvančią mėšlavabalių gvardiją.
Nūdienos pasaulyje žmonės, deja, vis dažniau tyčiojasi iš to, kas tarnavo tūkstantmečius, trypdami katalikų tikėjimą ir puldami moralines nuostatas iš vidaus. Į tai, mažų mažiausia, reikėtų reaguoti žiovaujant – neskiriant dėmesio primygtinai jo ieškantiems.
Sakantiems, neva „Tai nėra ateitis, kurios laukiame“, prasitarsiu: daugelis šiuolaikinio meno atraižų iš tikrųjų prilyginamos pinigų plovimo schemoms; „Padarysiu ką nors šventvagiško prieš krikščionybę“ – bene elementariausia ir banaliausia daug kur paplitusi meno mokyklų idėja. Kita vertus, greičiausiai kuo aikštingesnis ažiotažas (bet kokio masto originalumas, dažnai be skrupulų), tuo didesnės garantijos tituluose.
Aišku viena: jei tai būtų istorinio įvykio, kuriame, pavyzdžiui, dalyvauja musulmonai ar bet kuri kita islamo figūra, paveikslas, kiltų begalinis triukšmas ir būtų paskelbta užmėtymo akmenimis pradžia. Tačiau šie keistuoliai žino, iš ko gali šaipytis. Nenukrypstant nuo besideformuojančio pasaulio padermės, ar jūs taip pat tikite, kad Žemėje yra tik dvi lytys – vyrai ir moterys – o likusi dalis yra psichinis disbalansas arba medicininis silpnumas? Ar tai Vakarų civilizacija, kurią taip energingai saugome?
Tiesa ta, jog mes nutolome nuo vertybių, kurios kadaise mus apibrėžė. Būtent todėl krikščionys turi atsistoti ir reikalauti, kad mūsų tikėjimui būtų suteikta tokia pati pagarba, kaip ir visiems kitiems. Žmonės dargi priduria: „Jei būtų kalbama apie islamą, būtų kraujo, todėl krikščionys turėtų būti žiauresni“. Minėtos (visiškai saugios) priemonės savo ruožtu buvo pasitelktos, jog įžeidinėti žmones, kurie galimai nesiims veiksmų ir dėl to nenukirs galvos.
Taip atrodo pasipelnymas iš didžiausio pasaulio menininko
Nuotrauka buvo atidengta rugpjūčio mėnesį Diuseldorfe Vokietijoje vykusiame renginyje. Vokiečių mados dizainerio ir verslininko Haraldo Glööcklerio šių metų rugpjūčio mėnesio vaizdo įrašas kaipmat paplito tviteryje, sukeldamas krikščionių bendruomenės pyktį[3].
Jame matyti, kaip H. Glööckleris atidengia nuotrauką, skambant fotoaparatų spragsėjimams. Dėl to stebėtis nederėtų, kadangi fotografijoje vaizduojama translytė moteris, apsirengusi kraupiu raudonu apsiaustu, laikanti translytį tatuiruotą Jėzų, kuriam pozuoja pats menininkas su pripūstomis lūpomis bei prilipintais nagais.
Nedaugžodžiausime: taip atrodo sakralinio pasipelnymo iš didžiausio pasaulio menininko pavyzdys, tyčiojantis iš visko, kas sveika bei padoru; tai rodiklis, kaip giliai supuvusi mūsų kultūra. Kai kurie žiūrovai griežtai kritikavo barzdotąjį H. Glööcklerį ir dėl išskirtinės jo išvaizdos: menininkas renginio metu buvo apsirengęs maudymosi kostiumėlį primenančiu juodu vientisu kostiumėliu, pasiryškinęs lūpas ir pasidabinęs perlų vėriniu bei aukštakulniais – puikus derinys iššaukiančio paveikslo dermėje.
Nepaisant to, kad pastarasis mano, jog tai yra pagarbus žvilgsnis į tai, kaip Jėzus ir Dievo Motina yra susiję su mumis visais, H. Glööckleris galimai yra vienintelis žmogus, kuris taip mano.
