<h2>Popiežius kanonizavo Italijos vyskupą, padėjusį migrantams</h2>
<p>Sekmadienį popiežius Pranciškus kanonizavo XIX a. Italijos vyskupą, kuris dėl savo netipinės pozicijos ir pagalbos pabėgėliams iki šių dienų yra vadinamas „migrantų tėvu“.</p>
<p>Šventuoju paskelbtas Giovanni Battista Scalabrini nuo 1876 iki 1905 m. buvo Italijos šiaurinio Piačencos miesto vyskupas. Šias pareigas G. B. Scalabrin ėjo didžiojo pramonės ir mokslo šuolio laikotarpiu, o tai paskatino milijoninę žmonių migraciją.</p>
<p>Per mišias po atviru dangumi Šventojo Petro aikštėje popiežius Pranciškus paskelbė G. B. Scalabrini šventuoju ir kalbėjo, kad toks pavyzdys gali mums visiems padėti „eiti drauge be susiskaldymo sienų ir ugdyti Dievo skleidžiamą sielos kilnumą ir dėkingumą“.</p>
<p>Kartu popiežius Pranciškus akcentavo ir šiais laikais vis dar aktualią migracijos problemą bei sukritikavo visuomenėje vyraujantį požiūrį į migrantus tiek pačioje Italijoje, tiek ir visame pasaulyje[1].</p>
<h2>Popiežius Pranciškus pasmerkė abejingumą migrantams</h2>
<p>Sekmadienį popiežius Pranciškus viešai pasmerkė Europos abejingumą migrantams, kurie rizikuodami gyvybe bando perplaukti Viduržemio jūrą.</p>
<p>Šią temą jis palietė kalbėdamas apie šventaisiais paskelbtą italų vyskupą G. B. Scalabriną ir iš Italijos kilusį misionierių Artedime Zatti, kurių veikla ir gyvenimo kelias iliustruoja sunkumus, su kuriais XIX a. susidūrė italų emigrantai[2].</p>
<p>Kalbėdamas apie šių išskirtinių žmonių pasiekimus, popiežius Pranciškus nevengė griežtai sukritikuoti Europos elgesį su migrantais, kurį jis įvardijo kaip „bjaurų, nuodėmingą ir nusikalstamą“.</p>
<p>Jis pažymėjo, kad žmonės iš kitų žemynų dažnai yra tiesiog paliekami mirti arba išstumiami atgal, kur atsiduria stovyklose, primenančias koncentracijos „lagerius“.</p>
<blockquote>
<p>„Iš tiesų migrantų padėtis yra nusikalstama. Jie paliekami mirti mūsų akivaizdoje, todėl Viduržemio jūra tampa didžiausiomis pasaulio kapinėmis. Migrantų padėtis yra bjauri, nuodėminga, nusikalstama. Negalime atverti durų tiems, kuriems jų reikia. Ne, mes juos atstumiame, išsiunčiame į lagerius, kur jie išnaudojami ir parduodami kaip vergai[3]“, – kalbėjo pontifikas.</p>
</blockquote>
<h2>Pontifikas priminė ir sunkią ukrainiečių padėtį</h2>
<p>Jis taip pat priminė sunkią nuo karo bėgančių ukrainiečių padėtį, kuri „sukelia didžiules kančias“. Popiežius ragino tikinčiuosius apsvarstyti elgesį su visais migrantais ir klausė: „Ar priimame juos kaip brolius, ar išnaudojame?“</p>
<p>Galiausiai popiežius prabilo ir apie G. B. Scalabrini, italų vyskupo, 1887 m. įkūrusio pagalbos italų emigrantams ordiną, ir A. Zatti, italo, 1897 m. emigravusio į Argentiną ir visą gyvenimą paskyrusio pagalbai ligoniams, kanonizaciją.</p>
<p>Popiežiaus Pranciškaus teigimu, abu naujieji šventieji primena mums, kaip svarbu eiti kartu. Pranciškus sakė, kad G. B. Scalabrani parodė savo platų suvokimą nes žvelgė į pasaulį ir Bažnyčią be barjerų ir niekur nematė svetimšalių, o A. Zatti pontifikas pavadino gyvu dėkingumo pavyzdžiu, kuris pats pasveikęs nuo tuberkuliozės, savo gyvenimą paskyrė tarnauti kitiems.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/nick-castelli-yak93h-dh64-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Bažnyčia į migraciją ilgą laiką žiūrėjo priešiškai</h2>
<p>G. B. Scalabrini 1876–1905 m. ėjo Šiaurės Italijos Piačencos miesto vyskupo pareigas. Būtent tuo metu dėl ekonominių, pramonės ir mokslo pokyčių Europoje vyko masinė migracija, paskatinusi milijonus žmonių ieškoti naujo gyvenimo JAV.</p>
<p>Nors bažnyčia kritiškai vertino savanaudiškus troškimus laimės ieškoti svetur, G. B. Scalabrini, pasisakydamas už migraciją ir aktyviai remdamas pačius migrantus padėjo pagrindą šiandieniniam Bažnyčios pastoraciniam požiūriui[4].</p>
<blockquote>
<p>Kai Europoje ir Italijoje milijonai žmonių bėgo iš savo tėvynių į tokius kraštus kaip Brazilija, Argentina ir Jungtinės Amerikos Valstijos, bažnyčia smerkė tokį pasirinkimą teigdama, kad žmonės dėl geresnio gyvenimo palieka savo šeimas, kultūrą ir tikėjimą.</p>
</blockquote>
<p>Tačiau, G. B. Scalabrini laikėsi kitokio požiūrio ir matė, kad šis pokytis yra galimybė sumažinti socialinę ir ekonominę įtampą gimtinėje, skatinti kultūrinį bendravimą ir spartinti pažangą.</p>
<p>Kartu jis nebuvo aklas ir migracijos pavojams: perspėjo, kad, nesant tinkamų įstatymų ir apsaugos priemonių, migracija gali atimti iš žmonių jų šaknis ir padaryti juos prekeivių žmonėmis aukomis.</p>
<blockquote>
<p>Skirtingai nei daugelis jo amžininkų, G. B. Scalabrini manė, kad migracija yra ne tik „šventa žmogaus teisė“, bet ir pagrindinis žmogaus egzistencijos veiksnys.</p>
</blockquote>
<p>Vyskupas ypač vertino moterų vienuolių vaidmenį teikiant pagalbą migrantams. 1887 m. jis įkūrė Švento Karolio Borromiejaus misionierių vienuoliją, vadinamą skalabrionais, vėliau Švento Karolio misionierių seseriją.</p>
<p>G. B. Scalabrini įkurtas ordinas šiuo metu vykdo 176 misijas visame pasaulyje, įskaitant 27 migrantų prieglaudoje ir 20 mokyklose bei vaikų centruose.</p>
<p>G. B. Scalabrini mirė 1905 m. Piačencoje, kur ir ėjo vyskupo pareigas, o 1997 m. Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju.</p>
<h2>40 metų pašventė tarnystei ligoniams</h2>
<p>Sekmadienį, kartu su G. B. Scalabrini, šventuoju paskelbtas ir A. Zatti, italas, 1897 m. emigravęs į Argentiną ir ten kaip pasaulietis paskyręs visą savo gyvenimą pagalbai ligoniams.</p>
<p>Pats būdamas jaunuoliu, susirgęs tuberkulioze, jis davė įžadą visą likusį gyvenimą tarnauti ligoniams ir vargšams, jeigu tik pasveiks.</p>
<p>Būtent taip ir nutiko. A. Zatti 40 metų dirbo toje pačioje ligoninėje slaugytoju, vaistininku, o vėliau ir administratoriumi.</p>
<p>Savo kalboje popiežius Pranciškus prisiminė atvejį, kai A. Zatti buvo pastebėtas, kaip ant savo pečių iš ligoninės išnešė mirusį ligonį, kad kiti ligoniai nematytų jo kūno ir nesielvartautų.</p>
<p>Popiežius Pranciškus, pats būdamas italų imigrantų į Argentiną sūnus, prisiminė, kad jį įkvėpė A. Zatti gyvenimas ir pašaukimas tarnauti kitiems.</p>
