Skirtingi būdo bruožai įtakos astronautų buitį ir gyvenimo trukmę
Nors kai kurie mokslininkai apskaičiavo, kad Marso kolonijai išlaikyti reikėtų vos 22 žmonių, yra daugybė išlygų, susijusių su Raudonosios planetos kolonizavimo prasme bei tikslu[1].
Dalis ekspertų mano, jog norint sukurti ilgalaikį žmonių gerbūvį Raudonojoje planetoje, reikėtų daug daugiau pasauliečių.
Tyrime, kuris rugpjūčio 11 d. buvo įkeltas į išankstinių spaudinių duomenų bazę „arXiv“ ir nebuvo recenzuojamas, mokslininkai naudojo tam tikrą kompiuterinę programą, kad numatytų, kiek žmonių reikėtų kolonijai Marse išlaikyti, modeliuojant, kaip atrinktų asmenų grupės reaguoja į sudėtingus scenarijus, atsižvelgiant į skirtingus jų asmenybės tipus[2].
Modelyje buvo nagrinėjami keturi asmenybės tipai: prisitaikantys – tie, kurie nėra labai konkurencingi ar agresyvūs; socialūs – ekstravertiški ir gerai besijaučiantys socialinėje aplinkoje; reaktyvūs, kurie sunkiai susidoroja su rutinos pokyčiais; ir neurotikai – tie, kurie yra labai konkurencingi ir agresyvūs. Po to buvo mėginama keisti kiekvieno tipo atstovų skaičių „įmaišant“ po skirtingą, kai buvo atliekamos pagrindinės užduotys, pavyzdžiui, kasyba ir ūkininkavimas.
Rezultatai parodė, jog, jei dauguma žmonių būtų sutariantys ir bendraujantys tarpusavyje, kolonijai pakaktų 22 žmonių; priešingai, jeigu dominuotų neurotikai, sėkmei pasiekti reikėtų nepalyginamai didesnių pajėgų. Akivaizdu, kad pirmųjų Marso kolonijų dydžio ribojimas bet kokiu atveju yra labai svarbus, kadangi kuo daugiau reikės žmonių ir įrangos, tuo brangiau visa tai kainuos.
Nepaisant to, minėtas tyrimas turi didelių trūkumų.
Modelyje daroma prielaida, kad kolonijos infrastruktūrą (pastatus, transporto priemones ir kitą įrangą) sukurs kas nors kitas; jog pirmieji kolonistai turės septynerių metų energijos atsargas iš mini branduolinio reaktoriaus, panašaus į tuos, kurie maitina Marso roverius, ir reguliariai gaus atsargų iš Žemės; galiausiai bus modeliuojami tik pirmieji 28 kolonijos gyvavimo metai, sėkme laikant tą faktą, kad iki misijos pabaigos išgyvens bent 10 žmonių. Dėl to ne visi tyrėjai įsitikinę, kad kolonija su tokiu mažu žmonių skaičiumi pasiteisintų realybėje, ypatingai jei galutinis tikslas – sukurti savarankišką civilizaciją Raudonojoje planetoje.
22 genofondai Marso kolonijos kūrimui gali būti „žiauriai“ per mažai
Nors iš pradžių buvo daroma prielaida dėl dviejų dešimčių asmenų, jog būtų galima sukurti ir pilnai išlaikyti funkcionuojančią ir savarankišką koloniją Marse, laboratorijos astronautikos tyrėjas Jean-Marc Salotti nustatė, kad reikėtų mažiausiai 110[3]. Anot pastarojo, tik 22 žmonės gali išgyventi planetoje ribotą laiką – jei tik turės reikiamą infrastruktūrą, energiją bei išteklius – tačiau jie neklestės.
Nors naujojo tyrimo idėja atsižvelgti į asmenybės tipus buvo protingas žingsnis, ši, kaip manoma, irgi turi trūkumų. Konkrečiau, kolonijai paprastas ginčas ar konfliktas gali sukelti katastrofą, tuo tarpu tyrime naudoti keturi asmenybės tipai yra pernelyg smarkiai supaprastinti.
J.Salotti tvirtina, jog norint sukurti ir išlaikyti autonominę koloniją Marse reikia daugiau žmonių, turinčių įvairesnių žinių ir įgūdžių, kad pastarieji gebėtų įveikti iššūkius, su kuriais jiems teks susidurti.
Vėlgi, ilgalaikės Marso kolonijos kūrimui galimai reikėtų daug didesnio nei 22 žmonių genofondo. Priešingu atveju marsiečių kūdikiai susidurtų su giminingo kryžminimo problemomis, o tai sumažintų jų atsparumą bei padidintų tikimybę, kad liga ar fiziologinis defektas juos sunaikins.
2018 m. straipsnyje mokslininkai apskaičiavo, jog tam, kad sukurti genetiškai gyvybingų žmonių populiaciją kelionėje į vieną pusę iki artimiausių žvaigždžių sistemos reikėtų bent 98 žmonių. Panašaus kiekio greičiausiai reikėtų ir Marse[4].
Kitos planetos kolonizavimas nusikels į 2050 m.
Yra didžiulis skirtumas tarp žmonių siuntimo į Marsą ir pasaulių, esančių už mūsų Saulės sistemos ribų, kolonizavimo[5].
„SpaceX“ generalinis direktorius Elonas Muskas nori, jog iki 2050 m. Marse būtų miestas, kuriame būtų milijonas žmonių. Tai gali skambėti pernelyg ambicingai, turint omenyje, kad žmonės niekada nebuvo padėję kojos ant Marso paviršiaus.
Serkanas Saydamas, Australijos kosmoso inžinerijos tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas ir Naujojo Pietų Velso universiteto Sidnėjuje profesorius sakė, kad žmonių kolonizacija Marse yra įmanoma per ateinančius kelis dešimtmečius.
„Manau, kad iki 2050 m. Marse turėsime žmonių koloniją“, – teigė S.Saydamas.
Pirmasis svarbus žingsnis kuriant sėkmingą Marso koloniją greičiausiai bus vanduo, kuris bus išgaunamas iš ledo ir (arba) hidratuotų mineralų. Manoma, jog vanduo padidins galimybę auginti maistą Marse, o mineralai taip pat galėtų būti naudojami kaip energijos šaltinis raketiniam kurui. Vėlgi, mokslinio sutarimo dėl Marso kolonizacijos iki 2050 m. vis tik nėra, kol tuo tarpu kiti mokslininkai pateikia dar skeptiškesnes įžvalgas.
Nepaisant to, Kinija planuoja pradėti siųsti žmonių įgulas į Marsą jau 2033 m., o NASA siekia nusiųsti astronautus iki 2030-ųjų pabaigos arba 2040-ųjų pradžios. Kai žmonės ten pateks, kitas žingsnis bus kolonijos kūrimas.
Tiesa, kolonizacija reiškia tam tikrą savarankiškumo laipsnį, bet nebūtinai visišką nepriklausomybę nuo Žemės: nors Marsas neretai lyginamas su atokia sala, į ją vis tiek tektų retkarčiais importuoti daiktus (abejojama, ar bus galima pagaminti sunkvežimį ant Marso paviršiaus). Negana to, astronautai turėtų išmokti gyventi su didele planetos radiacija ir ekstremaliomis temperatūromis.
Kad planeta būtų finansiškai gyvybinga, planuojama užsiimti kosminiu turizmu – tai yra viena iš galimybių, kaip ir asteroidų kasyba vertingoms medžiagoms, pavyzdžiui, platinai, galinčiai sukurti kosmoso ekonomikos pagrindą ir tokiu būdu paskatinti tolesnes investicijas bei tyrinėjimus.
