Marius BALKEVIČIUS: Viskas jau apmokėta

Viskas jau apmokėta - frazė dar niekam nesugriovusi gyvenimo

Frazė, turbūt dar niekam nesugriovusi gyvenimo - ją dievina ir moterys, kai vyrai iš anksto viskuo pasirūpina, - vyrams ji irgi patinka, ypač, kai jų mylimosios nori juos nustebinti, ar irgi retkarčiais palepinti, bet...šis postas ne apie tai.

Ar teko pažinoti žmonių, kurie bijo...laimės? Kurie tiesiog nemoka jos priimti, bėga nuo jos? Lietuviai, regis, unisonu gieda apie sunkumus, nelaimes, blogą gyvenimą, nepriteklių, meilės nebuvimą. O frazės „tai kur gi tie geri vyrai?“, arba „nėra tų normalių moterų“ jau tapo įprastais, nieko jau nestebinančiais frazeologizmais.

O man, asmeniškai, teko pažinti nemažai žmonių, kurie skundėsi blogu gyvenimu ir darė viską, kad...neateitų geras. Man tai visada buvo įdomi tema, tarsi kitoniška Stokholmo sindromo atmaina, tik šįkart prisirišama ne prie skriaudėjo, o pačios kančios, o dar tiksliau - kai sistemingai atsisakoma laimės.

O kam tos laimės? Kas čia per patirtis? Aš visą gyvenimą gyvenau kitaip, ir dabar staiga viskas turi keistis? Pvz., ilgus metus moteris buvo viena - ir štai staiga atsiranda šaunus vyras šalia - rimtas, rūpestingas, išvaizdus, atsakingas, subrendęs. Jis ją pamilsta, o ji jo...neprisileidžia. O vyras atkaklus ir nedurnas, jis supranta, kad kartais taip būna gyvenime, moterys atsargios, išgyvenę daug skausmo, galbūt žaizdoms reikia laiko..bet tas vyras vėliau įsitikina, kada didelių žaizdų nebuvo - moteris tiesiog jo nesugebėjo priimti. Ta realybė, kurią tas vyras kūrė su ta moterimi, jai pasirodė svetimoka, galbūt ji net jaučia, kad nenusipelnė tokio gyvenimo, kur viskas gražu paprasta ir lengva, kur jausmai tikri, ilgalaikiai. Tai vat visiems tokiems žmonėms, kurie pasijaučia kažko neverti, nenusipelnę, norisi pasakyti - viskas jau apmokėta!

Jūs jau sumokėjote už šituos gražius santykius, imkite juos!

Jūs daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidote ne su tais, jūs aukojote visiems aplinkui savo jaunystę, grožį, sveikatą, savo laiką, sielą, gyvenimą. Kodėl jūs pamiršote, kiek kruvinų ašarų išliejote, kiek žaizdų siuvotės, kiek kartų valėtės ašaras ir slėpėte raukšles nuo nemigos po riebiu kremu? Kodėl mes, žmonės, tą lengvai pamirštam? Paaukojam 20 metų vaikams, ne tiems žmonėms, darbams, rūpesčiams, ir kai staiga gyvenimas mums pasako „Na gerai, dabar atėjo laikas imti ir pagyventi pačiam sau“, mes pasimetame ir jau nebemokame to priimti?

Aš mačiau be galo daug žmonių, kurių gyvenimas buvo daugiau sunkus nei lengvas. Ir gal ta jų nuoskauda, tas žaizdų ir sunkumų kiekis nusveria tiek, kad žmogus jau tarsi atvirai maištauja prieš patį gyvenimą - „Kadangi buvo taip, aš jau nieko nebenoriu..“, suprask, kaip toje patarlėje - „Nedavė Dievas karvės, tai trauk velniai ir ožką“. Bet tada pripažinkime sau vieną paprastą dalyką - ne tas gyvenimas mus „gręžia“, o tą darome mes patys!

Gyvenimas šiaip yra pakankamai ilgas, kad galima būtų ramiai pasakyti - jame yra ir bus Visko. O palaikyti balansą, rasti jame harmoniją - mūsų pačių priedermė. Atsirado mylimas žmogus - tai ir nepaleiskit jo, nupirko vaikai kelionę į Turkiją - tai ir skriskit!! Laimėjote loterijoje 1000 eurų - nebūtina jų visų išdalinti vaikams ir anūkams. Jūs privalote išmokti pasiimti iš gyvenimo teigiamus dalykus ir nebėgti nuo jų, ar nuvertinti savo gyvenimą, vardan kito.

Vaikams nieko nėra skaudžiau, kai jie iš visos širdies padovanoja mamai kelionę, o ji nenori skristi - ji jau nebegali skristi

Ir savo akimis tarsi sakytų - „vaikai, man jau nieko nebereikia“, arba „jums reikia labiau“. O ko reikia vaikams labiausiai žino geriausia patys vaikai - Tėvų, kurie nori Gyventi. Ir didžiausia jiems dovana - tai sveiki, laimingi ir nepalūžę tėvai.

Kitą kartą, kai jums gyvenimas iškrės ką nors gero - priimkite tai visu 100 procentų. Niekada nedrįskit galvoti, kad jūs neturite į kažką teisės. Teisės turėti gražius namus, ramų darbą, mylimą žmogų ar gražią kelionę. Jūs turite teisę į šypseną, turite teisę turėti neraukšlėtą veidą, turite teisę į nervų sistemą, kuri leis jums giliai kvėpuoti ir miegoti bent 7 valandas, turite teisę, kad su jumis gražiai ir pagarbiai elgtųsi, turite teisę į Gyvenimą, o ne Gyvavimą - visko jūs nusipelnėte patys jau su kaupu. Ir to norisi palinkėti kiekvienam vienišam pavargusiam tėčiui, kiekvienai pražilusiai mamai ir kiekvienai įskaudintai, neatsikeliančiai sielai.

Turėjote jėgų įveikti gyvenimo negandas, skausmą, sunkumus - išdrįskite iš jo pasiimti ir tai, kas jame gera ir gražu - ir kaip nebūtų keista - tą padaryti kartais mums būna dar sunkiau, nei įveikti pačius sunkumus. Ir niekada nepamirškite - jūs jau sumokėjote už šį gyvenimo bilietą labai brangiai.

Imkite - jis jūsų.

77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Mariaus Balkevičiaus tekstais.