Kauno modernistinė architektūra – UNESCO sąraše, tačiau senamiesčio išsaugoti neketinama
Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Kauno tarpukario architektūra buvo įrašyta UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pasaulio paveldo komitetui įrašius Kauno modernistinę architektūrą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, Kauno miesto savivaldybė tvirtino, kad svarbių objektų priežiūra ir apsauga ne griežtės, o efektyvės[1]. Kauno miesto savivaldybės teigimu, po šio sprendimo Kaunas yra vienintelis Europos miestas, reprezentuojantis didelio masto urbanizaciją tarpukariu, įvairiapusę modernistinę architektūrą.
Kauno tarpukario architektūrą įtraukus į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, Lietuva įsipareigojo parengti Kauno Naujamiesčio tvarkymo planą, patikslinti vertybės ribas ir jos buferinę zoną atsižvelgiant į Kauno išskirtinę visuotinę vertę. Taip pat įsipareigota patobulinti Kauno modernizmo valdymo planą siekiant, kad jame būtų numatyti aiškūs mechanizmai, užtikrinantys išskirtinės vertės ir jos vertingųjų savybių išsaugojimą, nustatyti naujos plėtros sąlygas, projektinės veiklos gaires, poveikio paveldui vertinimo procedūras.
Tačiau nors apie modernistinę laikinosios sostinės architektūrą pastaruoju metu kalbama daug, pamirštamas yra Kauno senamiestis. Šioje miesto dalyje vis dažniau galima pamatyti naujosios, šių dienų architektūros pavyzdžių, kurie ne vienam vietiniam kauniečiui ar miesto svečiui prastai dera su senaisiais pastatais. Tačiau atsakingos miesto savivaldos institucijos problemos, regis, neįžvelgia, nors ir pristato skirtingus projektus ir rekomendacijas, kurios esą yra skirtos istorinių pastatų apsaugai.
Kaune priimtas rekomendacijas dėl istorinių pastatų, tačiau jų jau nesilaikoma
Kauno miesto taryba prieš kurį laiką patvirtino Stoglangių, pastogių ir antstatų įrengimo Kauno istoriniuose pastatuose rekomendacijas. Šiame dokumente aprašomi Senamiestyje, Žaliakalnyje ir Naujamiestyje vyraujančių pastatų ir jų stogų tipai, galimi projektavimo sprendiniai, kurių įgyvendinimas nedarytų neigiamo poveikio paveldo vertybėms[2].
Dokumente pateikiami principai, kaip tvarkant ar rekonstruojant pastatus nepažeisti jų vientisumo ir vertingų savybių. Siekiama, kad šios rekomendacijos taptų pagalbine priemone architektams, statytojams ir paveldinių objektų šeimininkams. Rengiant rekomendacijas didžiausias dėmesys skirtas kultūros vertybių registre esantiems tarpukario modernizmo pastatams, turintiems Europos paveldo ženklą ir įtrauktiems į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Skelbiama, kad Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus rekomendacijos parengtos įvertinus geruosius Lietuvos ir užsienio šalių pavyzdžius. Rekomendacijos parengtos drauge su nekilnojamojo kultūros paveldo specialiste, architekte Sigita Bugeniene, kuri yra viena iš nominacinės bylos UNESCO pasaulio paveldo sąrašui autorių. Atsižvelgta į Kultūros paveldo departamento specialistų, Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos pastabas ir pasiūlymus.
Dokumente rekomenduojama stoglangius ir kitus naujus stogo elementus projektuoti taip, kad šie netaptų pagrindiniu akcentu, nekeistų autentiškų istorinių statinių architektūros stiliaus, būtų įrengiami ne reprezentacinėje pastato dalyje, o mažiau matomoje kiemo pusėje.
Išskiriama, kad būtina išlaikyti simetriją, elementų pasikartojimą ir aukštį, o kelių tipų stoglangiai neleidžiami. Renovuojant stogus būtina tinkamai parinkti dangas, senamiesčio pastatų stogams būdingi keraminių čerpių stogai, žaliakalnyje – šlaitiniai, eksploatuojamos palėpės. Naujamiesčio dangų ir formų įvairovė didesnė – čerpės ir skarda, didesnio kampo šlaitiniai ir paslėpti šlaitiniai stogai, stogo terasos.
Ekspertai teigia, kad šios rekomendacijos turėtų padėti išvengti netinkamai įrengtų antstatų ar stoglangių atvejų, be to, bus kaip prevencija stabdant savavališkus statybos ir paveldo tvarkybos darbus.
Tačiau diskutuotinų situacijų išvengti nepavyksta. Prieš keletą metų pačioje Kauno senamiesčio širdyje, Vilniaus gatvėje, išdygo modernus, tamsaus fasado ir stiklo deriniu išsiskiriantis „Marijos radijo“ pastatas. Jis aistras kursto iki šių dienų. Vieni piliečiai nesupranta, kodėl pasirinktas toks modernus, senamiesčio kontekstu, aiškiai išsiskiriantis pastato dizainas. Kiti klausia, kaip gi pastatui apskritai buvo suteiktas leidimas ir kur gi žiūri Kauno miesto paveldo bei urbanistikos specialistai.
Miesto valdžios atstovai į šią kritiką niekada viešai neatsakė, o architektūros bendruomenė pasidalino į dvi dalis. Vieni negailėjo pagyrų naujam statiniui, pabrėždami, kad tai puikus senosios architektūros ir modernizmo derinys. Kiti vis dėlto pritarė didelės dalies piliečių nuomonei.
Kaip teigė „Kauno tvirtovės parkas“ Turizmo ir edukacijos skyriaus vadovas Ovidijus Jurkša, Kaune, Vilniaus gatvėje greta sugyvena gotikos, Renesanso elementų turintys, klasicizmo ir tarpukario laikų pastatai, o XX amžiaus devintajame dešimtmetyje atnaujinant senamiestį pastatyti nauji namai susigyveno su senuoju palikimu[3].
Vis tik, jo teigimu, modernus „Marijos radijo“ pastatas, kaip ir prie senamiestyje esančios Jėzuitų bažnyčios pastatyti šiuolaikiniai Jėzuitų gimnazijos juodo stiklo priestatai, atrodo netinkami tokiai vietai. Jo teigimu, senamiestis yra vieta, kur prieš ką nors statant reikėtų skelbti tarptautinius architektūros konkursus ir išrinkti geriausius, visuomenei priimtinus sprendimus. Tačiau ir toliau matome, kad tokios praktikos vengiama – suplanuoti pastatai išdygsta greitai ir be didelių viešų diskusijų.
Kultūros paveldo ir naujų statinių derinimas pavyksta ne visiems miestams
KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) mokslo prodekanė Aušra Mlinkauskienė sako, kad suderinti naujų statinių statybą su kultūros paveldu yra svarbus iššūkis daugeliui miestų[4]. Anot jos, nors miesto plėtros pokyčiai gali būti pripažįstami miesto tradicijos dalimi, esminis dėmesys turėtų būti skiriamas istorinių miesto dalių identiteto išsaugojimui.
„Naujų statinių atsiradimas istorinių pastatų kaimynystėje verčia būti atsargiems ir jautriems aplinkos pokyčiams. Tokiu atveju svarbu atsižvelgti į naujos architektūros santykį su istoriniu kontekstu, įvertinant pastatų aukštingumą, medžiagas, tūrį, spalvinį sprendimą ir kitas detales“, – sako A. Mlinkauskienė.
Ji pabrėžia, kad norint suderinti naujų statinių statybą su kultūros paveldu, reikia rasti pusiausvyrą tarp šiuolaikinės ir senosios architektūros, siekiant sukurti miesto kraštovaizdį, kuriame nauji pastatai derėtų su senaisiais, neužgožtų miesto kultūrinio paveldo.
A. Mlinkauskienė teigia, kad dažnai šiuolaikinėje architektūroje pasitelkiamos stiklo konstrukcijos, bet šios medžiagos panaudojimas gali būti vertinamas prieštaringai.
„Stiklas yra populiari statybų medžiaga, kuri naudojama visame pasaulyje. Stiklo konstrukcijos yra plastiškos, patvarios ir šiuolaikiškos, tačiau jų naudojimas istorinių miestų kontekste gali būti gan sudėtingas ir jautrus klausimas. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad istoriniai miestai turi unikalų architektūrinį paveldą, kurį reikia apsaugoti, o stiklo konstrukcijų panaudojimas istorinėje aplinkoje turėtų būti atliekamas atsargiai ir apgalvotai“, – sako A. Mlinkauskienė.
Ji taip pat teigia, kad miestų viešųjų erdvių kūrime svarbu tai, kad jos atitiktų gyventojų poreikius, būtų funkcionalios ir turėtų malonią estetiką.
