LVŽS įsipareigojo įgyvendinti žemės ūkio tarybos reikalavimus

schedule

2024-07-26 08:25

•Pranešimas spaudai

Rinkimai 2024

Suprasti akimirksniu

LVŽS susitiko su Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovais
Paskelbtas LVŽS įsipareigojimas žemės ūkio sektoriui
LŽŪT vienija dešimt žemdirbiškų organizacijų

Šaltiniai

LVŽS susitiko su Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovais

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime ir LVŽS Valdybos nariai susitiko su Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovais ir aptarė opiausias šio sektoriaus problemas. Sektorius pasigedo dėmesio iš dabartinės valdžios, o nei vienam nariui iš Lietuvos Europos Parlamente netapus žemės ūkio komiteto nariais, nuogąstaujama, kad dabartinės valdžios atstovai Lietuvos žemės ūkį paliks likimo valiai. Pasak LVŽS frakcijos Seime seniūnės Aušrinės Norkienės, sektorius kreipiasi į tą partiją, kuri žemės ūkio sektorių nori ne tik matyti, bet ir padaryti vienu iš prioritetinių šalyje.

Paskelbtas LVŽS įsipareigojimas žemės ūkio sektoriui

„Partijos numatytų darbų 2024-2028 m. plane įsipareigojame atsižvelgti į Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovų reikalavimus, kurie mums atrodo suprantami ir savalaikiai“, – sako A. Norkienė ir vardija, kuriuos reikalavimus spręs LVŽS:

Pripažinti žemės ūkį strategiškai svarbiu ūkio sektoriumi.
Peržiūrėti žemės ūkio ministerijos struktūrą ir specialistų kompetencijas. Žemės ūkio ministerijos vadovais negali tapti žemės ūkio išsilavinimo ar patirties žemės ūkio srityje neturintys asmenys.
Konstatuojant kompetencijų trūkumą Žemės ūkio ministerijoje, užtikrinti, kad esminiai sprendimai nebūtų priimami, nesuderinus su žemdirbių savivalda. Įsteigti nešališką moderatoriaus instituciją nesutarimams ir problemoms spręsti. Nepriimti teisės aktų (įsakymų, įstatymų, nutarimų) neatlikus realaus poveikio ekonomikai vertinimo.
Per ateinantį BŽŪP laikotarpį užtikrinti, kad tiesioginių išmokų voko dydis pasiektų ES šalių vidurkį. BŽŪP lėšos turi būti naudojamos tik pagal Sutartyje (SESV) nustatytą paskirtį – maisto gamybai ir žemės ūkio regionams.
Sudaryti regionų jaunimui patrauklias sąlygas studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje (LSMU VA) su įsipareigojimu grįžti dirbti į regionus.
Parengti ilgalaikę Lietuvos žemės ūkio strategiją, identifikuojant žemės ūkio strategines kryptis: augalininkystė, gyvulininkystė ar mišrus (kokiu santykiu?) ūkininkavimas ir numatant kiek ir kokios produkcijos reikia gaminti Lietuvoje (grūdai, pienas, mėsa), tuo remiantis projektuoti aiškią šių pagrindinių sektorių plėtros perspektyvą.
Žemės ūkyje „Žaliasis kursas“ turi virsti „Žaliuoju susitarimu“ – susitarimu dėl žemdirbiams ir visuomenei priimtinų tvarių žemės ūkio gamybos metodų diegimo ir taikymo.
Stabdyti žemdirbių tarpusavio kiršinimą. Universaliu visų dydžių ūkių veiklos vertinimo kriterijumi turi tapti darbas, jo rezultatai prisidedant prie šalies gerovės, o valstybės institucijų pareigūnų darbo – žemės ūkio subjektų veiklai tinkamų sąlygų užtikrinimas
Žemdirbiams sukurta biurokratinė našta turi būti mažinama. Pirmasis žingsnis – 25 proc. ataskaitų, žurnalų ir kitokių perteklinių reikalavimų sumažinimas.
Neskyrus žadėtų 200 mln. Eur iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo, Lietuvos žemės ūkio skaitmenizavimui ir precizinio ūkininkavimo programai „Daugiau su mažiau“, kitoms žemės ūkio prisitaikymo prie Europos žaliojo kurso programoms įgyvendinti būtina skirti 200 mln. Eur iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai.
Šiuo metu melioracijos įrenginiai susidėvėję iki 85 proc. - norint juos sutvarkyti, kasmet tam būtina skirti bent po 50 mln. Eur. Melioracijos fondui skirti dalį žemės mokesčio, bet ne papildomai apmokestinti žemdirbius.
Siekiant mažinti žemės ūkio poveikį aplinkai, nemažinant gamybos intensyvumo vienas iš būdų sumažinti ir padaryti efektyvesnį trąšų naudojimą, investicinės programos privalo sudaryti galimybes kompensuoti dirvožemio tyrimus.
Kadangi silpnai išvystyta kooperacija ir pieno gamintojai gauna pačias mažiausias pieno supirkimo kainas ES, reikia didinti esamo pieno perdirbimo kooperatyvo „PienasLT“ pajėgumus, paskiriant investicijų į perdirbimą 25 mln. Eur, taip siekiant kooperuoto pieno perdirbimą Lietuvoje padvigubinti. Dabar kooperuoto pieno perdirbimas sudaro apie 20% viso Lietuvoje pagaminto pieno.
Siekiant gerinti karvių produktyvumą ir didinti ūkių pajamas, būtina kompensuoti iki 30 proc. pieninių veislių telyčių įsigijimo išlaidas bei pieninių karvių veislinės medžiagos įsigijimo išlaidas. Atnaujinti grynaveislių mėsinių galvijų įsigijimo kompensavimo tvarką. Sukaupti aukštos genetinės vertės mėsinių galvijų selekcinius branduolius.
Stiprinant pieno ūkius, būtina didinti KPF paramos intensyvumą iki 70 proc. projektui. Žemdirbiams neturi būti įvedami nauji bei didinami jau esami mokesčiai. Raginame taikyti nulinį nekilnojamojo turto mokesčio tarifą žemės ūkio veikloje naudojamiems pastatams ir statiniams.
LR Žemės ūkio rūmų įstatymas turi būti panaikintas, kad ši organizacija veiktų kaip ir kitos organizacijos - pagal Asociacijų įstatymą.
Tikslinga Lietuvos žemdirbiškoms organizacijoms turi turėti savo atstovą Briuselyje, su valstybės finansine pagalba.
Atlikti šios kadencijos Žemės ūkio ministerijos veiklos auditą.
Už pieną gaunama kaina turi padengti jo pagaminimo savikainą. Raginame įpareigoti žemės ūkio ministeriją parengti metodiką ir skaičiuoti pieno gamybos savikainą.
Daugiamečių pievų referencinis plotas Lietuvoje turi būti koreguojamas, iš esmės turi būti sugrįžtama į 2013 m. lygį (kol nebuvo taikomas automatinis ariamos žemės pavertimas DGP).
Sugrąžinti į žemės ūko ministerijos pavaldumą – Nacionalinę žemės tarnybą, Paskolų garantijų fondą ir kitas, per paskutinę kadencijas ŽŪM prarastas institucijas.
Atstatyti 2023 m. atsisakytą PLNP (pereinamojo laikotarpio nacionalinę paramą), kaip priemonę, įgalinančią operatyviai ir be papildomų valstybės pagalbos schemų visų prima paremti besitraukiantį gyvulininkystės (pieno, mėsai auginamų bulių) sektorių.
Kadangi Lietuva eksportuoja nemažai žaliavinės žemės ūkio produkcijos, finansinėmis priemonėmis skatinti šios žaliavinės produkcijos perdirbimą Lietuvoje į aukštesnės pridėtinės vertės produktus ir remti jų eksportą.
Parengti priemonių planą, kad Lietuva pati apsirūpintų maisto produktais, reikalingas vidiniam vartojimui. Tai turi apimti ir paramą sektoriams, kurių šalies gamyba yra mažesnė nei suvartojimas (pvz. kiauliena) ir mažėjanti, ir artimiausiu laiku nepadengsime šalies poreikių (paukštiena, ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai...).
Būtina peržiūrėti sanitarinius reikalavimus, kurie bene griežčiausi ES gyvulininkystės objektams, kad jie netaptų prie tokių objektų priartėjusių gyvenamųjų teritorijų aukomis.
Reikalinga griežta kontrolė žemės ūkio produkcijai iš trečiųjų šalių, kuriose nėra taikomi aplinkosauginiai ir gyvūnų gerovės reikalavimai, kaip taikoma ES.
Žemės ūkio ministerija turi atstovauti Lietuvos žemės ūkio interesus ES institucijose, o ne būti tik ES reikalavimų besąlyginiu vykdytoju (dažnu atveju gerokai anksčiau negu kitos ES šalys) ir taikytoju Lietuvoje.

„Kiekvieno ūkio pajamas sudaro du šaltiniai: uždarbis už pagamintą produkciją bei išmokos, subsidijos. Ir nors viena vertus politikų darbas – pasirūpinti, kad sektorius būtų adekvačiai subsidijuojamas, ne mažiau svarbu apsaugoti žemdirbį nuo nepagrįstai mažų kainų už produkciją. Būtent tokį ūkininkų apsaugos modelį įstatymiškai įsidiegė Ispanija. Darbuodamasis Europos Parlamente, įdėjau daug pastangų, kad šis modelis kaip gerasis pavyzdys atsirastų pirmiausiai europinėje darbotvarkėje. Iki tol, šiuo klausimu galima dirbti ir Lietuvoje, priimant istatymą, kuris pagaliau išspręstų Lietuvos pieno sektoriuje įsisenėjusias problemas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga išsikėlė šį prioritetą“, – sako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos garbės pirmininkas Bronis Ropė.