LRT skleidžia melą apie Vengrijoje vykusias taikos eitynes

Taikos eitynės Budapešte: žiniasklaida renginį nušviečia itin skirtingai

Sekmadienį Vengrijos sostinėje Budapešte vyko vadinamasis Taikos maršas. Šios eitynės buvo suorganizuotas politinių ir visuomeninių aktyvistų, vadovaujamų ne pelno siekiančio fondo „COF-COKA“.

Renginiu buvo siekiama reikalauti taikių sprendimų būdais užbaigti Ukrainoje vis dar tebesitęsiantį karą.

Vis dėlto, apie šį įvykį pasaulio žiniasklaidos priemonės praneša itin skirtingai. Didelė dalis pasaulio bei ypatingai Europos žiniasklaidos priemonių Taikos maršą apibūdina kaip menko susidomėjimo sulaukusį renginį, siejamą ne su taikos siekiu, bet su netrukus įvyksiančiais Europos Parlamento (EP) rinkimais.

Panašiai šį renginį apibūdina ir Lietuvos nacionalinis transliuotojos, kuris skelbia, kad eisenoje dalyvavo vos kelios dešimtys tūkstančių žmonių, o renginiu buvo pasinaudoti it agitacija EP rinkimams.

Tačiau remiantis pačios Vengrijos žiniasklaida, renginys buvo visiškai kitoks. Eisenoje už taiką dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių (tai aivaizdu vertinant renginio kadrus), prisijungė ir kitų valstybių piliečiai ar politikai. Be to, pastebėta, kad renginys negali būti laikomas politiniu, nes iš esmės jis vyksta jau daugiau nei dešimtmetį ir kasmet generuoja milžinišką susidomėjimą.

Taikos marše – beveik pusės milijono minia ir tvirtas „ne“ karui

Taikos maršas vyko šeštadienį, birželio 1 d. Didžiulė eisena prasidėjo 13 valandą pačiame Budapešto centre, prie Szecheni tilto. Nuo šio tilto eisena pradėjo žygiuoti Margaritos salos link^[1]. Eisena užtruko apie valandą, o kaip skelbia vengrų žiniasklaida, joje dalyvavo net apie pusę milijono žmonių.

Esminė šio maršo žinutė buvo paprasta: siekta parodyti, kad Vengrija nepritaria karo Ukrainoje tęsimui ir pasisako už taikos derybas ir konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis.

Renginio organizatoriai vėliau teigė, kad eisena šiais metais sulaukė išskirtinio populiarumo jau vien dėl to, kad buvo susieta su taikos siekiu, o to šiuo metu pasaulyje trūksta bene labiausiai.

Tačiau tai nėra pirmas kartas, kai toks renginys yra suorganizuojamas Vengrijoje. Taikos maršo istorija prasidėjo dar 2012 m. , šį kartą įvyko jau dešimtą kartą.

O šių metų eisenoje dalyvavo itin gausi minia, skirtingų demografinių grupių atstovai: tiek jaunimas, tiek ir senjorai, taip pat ir šeimos su mažais vaikais, miestų ir mažų kaimelių gyventojai, užsienio šalių piliečiai ar jų politikai^[2]. Eisenoje dalyvavo ir Lietuvos parlamentaras, kandidatas į EP Mindaugas Puidokas.

Taikos marše pasirodė ir Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Jis pasakė emocingą kalbą: prakalbo apie vengrų tragediją Užkarpatėje, linkėjo sveikatos neseniai pašautam Slovakijos ministrui pirmininkui Robertui Ficui, pabrėžė neabejotiną valdančiosios koalicijos stiprybę ir vienybę bei teigė, kad Vengrijos vyriausybė neleis „Briuseliui, kairiajam Bideno kabinetui ar Džordžui Sorosui įsprausti šalies į karą“.

Vengrijos politikos ekspertai po renginio teigė, kad taikos eitynės parodė, kad „konservatyvi, nacionalistinė, už taiką pasisakanti vertybių sistema turi didžiulę socialinę bendruomenę“.

LRT situacija nušviečia kitaip: renginys sulaukė menko susidomėjimo ir buvo skirtas EP rinkimams

Savo ruožtu Lietuvos nacionalinis transliuotojas LRT praėjusį savaitgalį Vengrijoje vykusį masinį renginį vaizduoja visiškai kitomis spalvomis.

LRT teigia, kad Taikos eitynėse susirinko „dešimčių tūkstančių žmonių minia, kad pademonstruotų, jog palaiko ministrą pirmininką V. Orbaną likus savaitei iki Europos Parlamento rinkimų“^[3].

Ši žiniasklaidos priemonė melagingai pateikia ne tik renginyje dalyvavusių žmonių skaičių, tačiau ir sąmoningai bando susieti šią akciją su artėjančiais EP rinkimais, net neminint fakto, kad analogiškos eisenos Vengrijoje vyksta jau ne vienerius metus.

Jei tokių melagingų teiginių būtų negana, LRT informaciją apie šį įvykį pateikia ypatingai šališkai. Pavyzdžiui, rašoma, kad V. Orbanas ir jo partija „Fidesz“ „užsitarnavo reputaciją kaip vieni draugiškiausių Rusijai ir jos prezidentui Vladimirui Putinui“.

Jau kitoje pastraipoje sakoma, kad „Budapešte susirinkusi minia parodė, kad V. Orbano dešinysis populizmas ir grasinimai, kad ES ir JAV karinė parama Ukrainai veda į naują pasaulinį karą, vis dar turi atgarsį tarp didelės Vengrijos visuomenės dalies“.

Nacionalinio transliuotojo naujienų portale taip pat teigiama, kad „Vengrija atsisakė tiekti kaimyninei Ukrainai ginklus, kad padėtų jai kovoti su Rusijos invazija, ir grasino sužlugdyti ES finansinę pagalbą Kyjivui bei blokuoti sankcijas Maskvai“.

Tokie faktai pateikiami neatsižvelgiant į tai, kad iš karto po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, Vengrija drauge su Vakarų partneriais pasmerkė šį Maskvos ėjimą^[4], o pastaruoju metu veikiau kalba ne apie paramą Rusijai, bet apie būtinybę Maskvai bei Kyjivui sėsti prie derybų stalo ir konfliktą kuo greičiau užbaigti, siekiant išvengti dar didesnių civilių kančių.

Melagingai teigiama, kad V. Orbanas yra ilgiausiai valdžioje esantis ES lyderis

LRT taip pat teigia, kad Vengrijos premjeras V. Orbanas, valdžioje esantis jau 14 metų, „yra ilgiausiai valdžioje esantis Europos Sąjungos lyderis“. Tačiau toks teiginys – nemenkai hiperbolizuotas ir netikslus. Nėra aišku, ar kalbama apie šiuo metu valdžioje esančius lyderius, ar bet kada istorijoje aukštus valdžios postus turėjusius politikus.

Pavyzdžiui, jei pažvelgtume į netolimą praeitį, pamatytume, jog buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel šias pareigas ėjo nuo 2005 m. iki 2021 m. Taigi, ji net 16 m. buvo Vokietijos valdžioje^[5].

Jeigu koncentruojamės tik į dabartį, tačiau ne tik į ES, bet į visą Europą, matome, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas yra ilgiausiai valdžioje esantis valstybės vadovas. Jis šias pareigas eina net 21-erius metus. O Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas valdžioje yra jau beveik 20 metų.

Toliau seka būtent Vengrijos premjeras V. Orbanas, šiame poste esantis nuo 2010 m. gegužės mėnesio. Tačiau nedaug nuo jo atsilieka ir Markas Rutte, Nyderlandų ministras pirmininkas, kurias šias pareigas eina nuo 2010 m. spalio. Airijos prezidentas Michaelas D. Higginsas šias pareigas eina 2011 m. lapkričio. Taigi, ilgai valdžioje esantys šalių lyderiai nėra siejami tik su Vengrija, tačiau kritikos jų atžvilgiu beveik negirdime.

Be to, verta paminėti ir faktą, kad ilgai valdžioje esantys politikai nėra tokia retenybė ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai priklausantis Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas šiame poste yra jau net nuo 2003 m., taigi – daugiau nei du dešimtmečius^[6].

Kita vertus, postų laikytis TS-LKD atstovai galbūt yra priversti dėl savo nepopuliarumo: jeigu geros pareigos pasitaiko, jas išsaugoti yra bandoma kuo ilgiau. Juk anksčiau jau skelbėme, kad atlikus tyrimą paaiškėjo, jog valdančioji TS-LKD yra viena iš pačių nemėgstamiausių valdančiųjų partijų visoje ES.

O toks ryškus Lietuvos valdančiųjų nepopuliarumas negali pernelyg stebinti. Per šią seimo kadenciją netrūko pačių įvairiausių skandalų: nuo pedofilijos skandalo susijusio su Kristijonu Bartoševičiumi, iki „čekiukų“ istorijos, skandalų su energetikos, žemės ūkio, švietimo, krašto apsaugos ministrais, taip pat gausios kritikos dėl pandemijos valdymo ir kitų aktualijų.