Nori leisti moterų pavardėms suteikti galūnę –a
Laisvės frakcijos narė Ieva Pakarklytė nesiliauja bandyti pakeisti tradiciškai nusistovėjusias, kalbinėmis normomis pagrindžiamas moterų pavardžių darybos taisykles. Dar šių metų sausį ji kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK) prašydama leisti įteisinti moterų pavardžių galūnių rašymą, užbaigiant pavardes raidėmis -a arba -ia. Dabar gi šį projektą ji užregistravo ir Seime.
„Tokį projektą paskatino susiklosčiusi padėtis, kai moterys, pasirinkdamos vyro pavardę, gali rinktis tik galūnę -ienė arba -ė, net jeigu vyro pavardė yra moteriškos giminės ir baigiasi galūne -a ar -ia. Tai sukuria situacijas, kai moteris, kurios vyro pavardė yra, tarkime, Tyla, turi vadintis Tyliene arba Tyle, tačiau negali būti Tyla“, – aiškino pati Seimo narė.
Jos teigimu, tai, kad moterys negali pasirinkti tokios pačios pavardės, kaip vyro, jei pastaroji baigiasi balse, yra diskriminacija.
Moterys, kurių vyrų pavardės yra moteriškos giminės ir baigiasi -ė, pavyzdžiui, Dirsė, turi teisę turėti tokią pačią pavardę, kaip ir jų vyrai, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių vyrų pavardės baigiasi -a ar -ia[1].
Tiesa, analogiška situacija yra su iš esmės visomis vyrų pavardėmis, ne tik tomis, kurios baigiasi -a arba -ia. Moterys Lietuvoje negali turėti ir vyriškos vyro pavardės formos, tačiau siūlymo įteisinti bet kokią moterų pavardžių rašybą vis dėlto kol kas nėra.
VLKK: kodėl pritarta -ė, bet nepritarta -a?
Valstybinė lietuvių kalbos komisija sako, kad I. Pakarklytės noras pakeisti moterų pavardžių sudarymą pagrindžiamas tik diskriminacijos apraiškomis.
Jų, tiesa, sunku išvengti kalboje, kurios žodžiai yra arba vyriškos, arba moteriškos lyties. Tačiau lietuvių kalba nėra tuo kažkokia išskirtinė.
„Seimo narei ir buvo atsakyta, kad kitose kalbose yra kitokių dėsningumų ir kitokių moterų pavardžių baigmenų, ir tai yra natūralus dalykas, nekeliantis nuostabos ir nesudarantis sąlygų diskriminacijai. Todėl plėsti būdų ir keisti nutarimo nenumatoma“, – aiškina VLKK.
Vis dėlto kalbininkai radikaliai nėra nusistatę prieš pokyčius, tik, sako jie, reikia daugiau kultūrinių argumentų ir atlikti išsamią poreikio analizę.
„Kadangi mūsų visuomenė nėra vienasluoksnė, vieniems naujas sprendimas atrodo parankus, o kitiems visai nepriimtinas. Taip nutiko ir 2003 metais Kalbos komisijai greta tradicinių priesaginių, šeiminį statusą žyminčių pavardžių su priesagomis -ienė, -uvienė ir -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, įteisinus šeiminio statuso nerodančias moterų pavardžių formas vien su galūne -ė,
Svarbu pabrėžti, kad patvirtintas, rodos, naujas moterų pavardžių darybos būdas iš tiesų savas, lietuviškas, prikeltas iš užmaršties“, – aiškina kalbininkai.
Taigi galūnė -ė ištekėjusių moterų pavardėse, pasirodo, anoks naujadaras, ir tik todėl, kad rasta tradicinių užuomazgų senovės lietuvių kalboje, ji buvo įteisinta.
„Kalbos komisijai įteisinus nepriesaginį moterų pavardžių darybos būdą su galūne -ė galimybė susidaryti diskriminacijos sąlygoms panaikinta. Tokiu darybos būdu gali pasinaudoti tiek ištekėjusi moteris, tiek tėvai – suteikdami pavardę dukrai“, – rašo VLKK[2].
A. Širinskienė: moterų pavardės su galūne –a skamba slaviškai
„Tai sveiki atvykę į Rusiją. Per šimtmečius surusinti lietuvių kalbos nepavyko, tai tą konservatorių koalicijos partneriai dabar padarys“, – šitaip I. Pakarklytės siūlymą vertina parlamentarė Agnė Širinksienė[3].
Komentaruose skepsį tokiam siūlymui išreiškė ir daugiau žmonių, taip pat ir politikų.
„O čia tai visai įdomu. Tai anglėjam, tai rusenam. O kada bus pradėta gerbti savo gimtąją lietuvių kalbą? Bent jau valstybinę gerbkime. O tai ir bus ŽMOGA“, – rašo švietimietė, prof. habil. dr Vilija Targamadzė.
„Apie 1 450 lietuvių pavardžių turi priesagas -inskas, -inskis, dar apie 300 -anskas, -anskis. Siūlymui pritarus iš vyro pavardės Aginskas galėtų būti sudaroma moters pavardė Aginska, iš Glinskys – Glinska, iš Bielinskas – Bielinska… Tokiu būdu lietuvių moterų pavardžių darybos modelis visiškai sutaptų su lenkų kalbos“, – sakė Baltų kalbų ir vardyno centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis[4].
Lyčių ekspertė A. Giniotaitė: kalbos nereikia bijoti
Lytiškumo ekspertė Akvilė Giniotaitė, kuri socialiniame tinkle savo pavardę rašo būtent pagal naujai siūlomą įteisinti rašybos modelį – Giniota – sako, kad sava kalba žmogus turi kalbėti drąsiai, nebijodamas, kad už kažkokius pokyčius sulauks kritikos.
„Aš labai jau pavargau nuo lietuvybės pasigrobėjų ir turbūt pribrendau prie kažkokio naujo patriotizmo judesio. Man atsibodo, kad patriotizmo retorika yra privatizuota.
Nes taip jau nutiko, kad nors nesirinkau, bet gimiau būti lietuve. Ir aš esu lietuvė. Aš kalbu lietuviškai. Aš kalbėsiu lietuviškai ir aš nebenoriu nuolatos krūpčioti nuo klausimo „ar aš moku kalbėti lietuviškai taisyklingai“.
Noriu SAVO kalba kalbėti drąsiai, gyvai ir autentiškai. Noriu, kad su savo kalba draugautume, o ne jos bijotume“, – rašo A. Giniotaitė[5].
Komentaruose moterys dalinosi pritarimo mintimis, o kritikos strėlės lėkė VLKK.
„Su tuo kalbos saugojimu kai kurie kalbininkai taip perspaudžia, kad kartais net kokią etiketę norisi jiems užklijuoti. Man tai tampa panašu į kažkokį fetišą. Ir apskritai fanatikų bijau, nes nežinia ko gali iš jų laukti. Viliuosi, kad vieną dieną dabar propaguojama lietuvių kalbos saugojimo isterija pasikeis ir galėsim tiesiog kalbėti lietuviškai, rašyti lietuviškai ir būti lietuviškai“, – rašo Aurelija Kurlinkutė.
