Pasigedęs iššūkių Tailandą iškeitė į Lietuvą
Prieš šešerius metus į Lietuvą atvykęs rusų verslininkas, Vilniuje veikiančio Iliuzijų muziejaus įkūrėjas Matvejus Linovas prieš Naujuosius metus išlaikė lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus ir neseniai gavo leidimą nuolat gyventi šalyje (prieš tai turėjo leidimą gyventi laikinai). Tai jam buvo labai svarbus įvykis. „Pasirinkęs Lietuvą dar nė karto nepasigailėjau ir ją labai myliu“, – sakė vaikinas.
Iš Sankt Peterburgo kilęs M. Linovas Rusijos A. Gerceno valstybiniame pedagoginiame universitete baigė reklamos studijas, po jų dirbo kūrybininku nedidelėje reklamos agentūroje. Tačiau šį darbą netrukus metė – laisvalaikiu nuotolinio lošimo svetainėse pradėjęs žaisti pokerį pastebėjo, kad tai atneša žymiai didesnius pinigus. „Tapau profesionaliu pokerio lošėju. Gyvenau labai gerai – šis užsiėmimas generavo didelius pinigus, nuolat keliavau, pramogavau, pirkau prabangius daiktus“, – neslėpė jis. Kadangi dirbti galėjo iš bet kurios pasaulio šalies, daug laiko leido Tailande. Visgi, po dešimties metų toks gyvenimo būdas pabodo. „Filmuose pokerio pasaulį rodo kaip paslaptingą ir pilną nuotykių, tačiau tiesa ta, kad jis – visiškai monotoniškas: sėdi prie ekrano ir spaudai mygtukus. Savirealizacijos – nulis procentų, rutinos – šimtas“, – atviravo pašnekovas.
Lūžio taškas įvyko Matvejui nuvykus į Kinijos Las Vegasu vadinamą Makao miestą, į kurį, pavargęs nuo spoksojimo į kompiuterio ekraną, nuvyko palošti gyvai. Lošimai ten įprastai vyksta naktimis – prasideda apie septintą-aštuntą vakaro ir tęsiasi iki ryto. „Mėnesį lošiau su girtais kinų verslininkais, ir vieną vakarą, valgydamas pusryčius, supratau, kad viskas…“, – pasakojo jis.
Jau kurį laiką vaikinas galvojo apie savo verslą, šiek tiek domėjosi kur būtų geriausia jį pradėti. Iš ankstesnių kelionių Lietuvoje pažinojo vieną teisininką, ėmė jo klausinėti ir sužinojo, kad gauti leidimą gyventi bei įkurti verslą čia nebūtų labai sunku. Apsisprendė vos per keletą dienų – Vilniuje buvo kelis kartus lankęsis, miestas jam tada paliko labai gerą įspūdį.
Į Rusiją vaikinas grįžti nenorėjo, pasak jo, verslui kurti sąlygos ten labai nepalankios, daug betvarkės, vyrauja korupcija, kyšininkavimas. Pavyzdžiui, jo bičiulis, atidaręs užkandinę, jau kitą dieną sulaukė priešgaisrinės priežiūros inspekcijos, kuri pareikalavo mokėti tūkstantį rublių (apie 10 eurų). Įkūrėjui atsakius, kad jo užkandinėje viskas įrengta pagal reglamentą ir pažeidimų nėra, inspektoriai atrėžė tiesiai šviesiai: nemokėsi – uždarysime trims savaitėms patikrinti ir prarasi žymiai daugiau.
Prasidėjus karantinui panikavo, kad verslas žlugs
Atvykęs į Vilnių Matvejus įkūrė pirmąjį Baltijos šalyse pabėgimų kambarį „Wrong Room“ – jis iškart tapo labai populiarus. Deja, po metų net keletą panašių kambarių įsteigė ir konkurentai, tad netrukus vaikinas nutarė šį verslą parduoti, o jo vietoje imtis kito – Vokiečių gatvėje atidarė Iliuzijų muziejų. „Jį įkurti mane įkvėpė Sankt Peterburge esantis Optikos muziejus, – sakė verslininkas. – Iliuzijų muziejus taip pat yra mokslo muziejus, jame – optika ir fizika, tik visus eksponatus dar jungia ir iliuzijos tema“. Rasti patalpas muziejui nebuvo lengva – tokių, kokių ieškojo (erdvių, pirmajame aukšte, centre arba netoli centro) visame mieste buvo vos keletas. Kai įsikūrė, pajuto, kad visgi per ankšta, laimei, netrukus atsilaisvino patalpos gretimame pastate, tad bent jau nereikėjo toli kraustytis.
Muziejaus eksponatus vaikinas surinko iš viso pasaulio: JAV, Japonijos, Rusijos, Europos šalių, o nedidelė jų dalis buvo pagaminta vietoje. Yra ir antikvarinių objektų, pavyzdžiui, senovinė Vokietijoje žiesta sferinė vaza, kurios kraštas atkartoja žmogaus veido profilį. Ją Matvejui pavyko įsigyti „eBay“ aukcione. „Tiesa, ne visi eksponatai lankytojams palieka įspūdį, tokius nuimame – šalia savo biuro turime „blogų“ eksponatų sandėlį ir jame jie jau sunkiai telpa“, – juokėsi Matvejus. Šiuo metu muziejuje galima pamatyti 80 eksponatų, ekspozicija po truputį plečiasi. Muziejaus įkūrėjas pasakojo, kad nuolat ieško naujų eksponatų, šiuo metu yra nusižiūrėjęs ir keletą itin originalių, deja, šiuo metu jų įpirkti negali – vieno kaina yra apie 200.000 eurų.
Naujas verslas buvo sėkmingas, užpernai vaikinas netgi atidarė filialus Lenkijoje – Krokuvos mieste, ir Bulgarijoje – Sofijoje, o pernai planavo atidaryti dar vieną Ispanijoje (konkretaus miesto dar nebuvo išsirinkęs), deja, karantinas planus sujaukė. „Nors esu šaltų nervų, iš tiesų apėmė panika. Buvo daug problemų, galvojau, kad verslas bankrutuos“, – prisiminė M. Linovas. Šiuo metu vyro įkurti muziejai vis dar patiria didelių nuostolių, bet jis tikisi, kad jei šalių vyriausybės leis dirbti, atsigaus. Iki karantino net 90% muziejaus Vilniuje lankytojų buvo užsieniečiai, panašūs skaičiai buvo ir Krokuvoje bei Sofijoje. „Kada atsigaus turizmas, sunku spėlioti, tad tikimės, kad tapsime įdomūs ir vietiniams žmonėms“, – sakė verslininkas.
Lietuvos Respublikos Konstituciją moka atmintinai
Į Vilnių jis atvyko su savo tuometine mergina, šuniuku, tačiau dabar gyvena vienas. „Mergina po metų išvyko atgal į Sankt Peterburgą, pasiėmė ir šuniuką. Mūsų gyvenimas nebebuvo toks, kaip anksčiau – įkūręs verslą labai daug dirbau, nebeturėjome ir tiek pinigų – jai tai nepatiko“, – kalbėjo vaikinas. Kai išsiskyrė, draugavo dar su keliomis merginomis, tačiau santykiai nesusiklostė. Vaikinas net pardavė savo 100 kvadratinių metrų butą, kurį buvo nusipirkęs kai atvyko, ir persikėlė į perpus mažesnį. „Šiaip net ir 50 metrų man per daug – užtektų kokių 30, – svarstė jis. – Namuose aš tik pernakvoju ir įlendu į dušą, visą kitą laiką būnu darbe”. Vaikinas pridūrė, kad Iliuzijų muziejus jam – ir darbas, ir laisvalaikis, ribos tarp vieno ir kito nėra.
Valgo dažniausiai kavinėse, gaminti nemėgsta. „Tiesa, kartą per metus draugams iškepu šašlyką”, – šypsojosi jis. Yra paragavęs daug lietuviškų patiekalų, dievina šaltibarščius, o štai cepelinų negali pakęsti.
Matvejus laisvai ir beveik be akcento kalba lietuviškai. Kalbą išmoko pats – tik prieš pat pernykštį egzaminą ėmė dešimt privačių pamokų. „Kalbėti ir skaityti man lengva, tik rašyti dar sunkiau. Kalbos egzaminą išlaikiau labai gerai. O Konstitucijos egzaminas buvo sudėtingesnis – jam ruošdamasis net tris kartus perskaičiau Konstituciją lietuvių kalba, ir dar tris kartus – rusų, kone išmokau atmintinai, bet kai gavau klausimus, dvejuose net nesupratau ko klausia“, – sakė jis.
Į Rusiją nuo tada, kai atvyko į Vilnių, Matvejus dar nebuvo nė karto grįžęs. „Nėra laiko, o jei jo atsiranda, labiau norisi aplankyti dar nematytas šalis“, – paaiškino jis. Užpernai, kai dar buvo galima nevaržomai keliauti, Matvejus į užsienį vyko daugiau nei pusšimtį kartų (ir darbo reikalais, ir pailsėti). Tiesa, jo Sankt Peterburge gyvenantys tėvas ir brolis (mama yra mirusi), Vilniuje apsilanko gana dažnai. Anksčiau kone kas antrą savaitę sulaukdavo ir draugų, norinčių pamatyti Lietuvą, visgi dabar svečiai aplanko žymiai rečiau.
Lietuvių charakterį Matvejus įvertino labai teigiamai. „Lietuviai yra labai darbštūs, susitelkę ir atsakingi, į gyvenimą jie žiūri realistiškai – nelaukia kol kas nors ką nors nemokamai duos, o ieško būdų kaip patiems užsidirbti“, – gyrė jis.
