Naktiniai taikikliai – nauja pramoga, suponuota ginklų pramonės lobistų
Posakis „mišką kirs dieną, o naktį šaudys“, Lietuvoje įgauna realistiška prasmę. Paprasčiau kalbant, lendi į vieną miško galą su kirviu rankoje, o išlendi su ginklu, nūdienos kasdienybei kalbant pačiai už save – kai „per Marytės plauką“, bet svarbu teisėta.
Visai neseniai, likus kiek daugiau nei savaitei iki Kalėdų, Seimas nubalsavo už naktinių taikiklių įteisinimą. Laikas neatsitiktinis – orientuotasi į metą, kuomet žmonės ilsėsis, bus kupini gerų emocijų ir staigiai užsimirš. Kita vertus, regis, tai vienas iš apdovanojimų, pabrėžiant didžiulio verslo jėgą, pagardintą „rafinuotesniu“ žudymo metodu[1].
Nemaža dalis tautiečių prasitaria, kad medžioklė išsigimė, virsdama elitinių grupuočių dalimi ir užuovėja, kurioje pastarieji gali neformaliai „nuleisti garą“. Viena vertus, nenuostabu, kai visuomenei nepriimtinos barbariškos iniciatyvos sulaukia įtakingo užnugario palaikymo, virsdamos šešėline zona – taip yra todėl, jog miške siaučiantiesiems reikia vis daugiau žaisliukų grubių pramogų paįvairinimui.
Nuogąstaujama, jog nebuvo išgirsti Aplinkos ministerijos argumentai, kad aplinkosauginiu požiūriu tokie prietaisai nereikalingi, o pareigūnai taps bejėgiais sukontroliuoti, koks gyvūnas (leidžiamas ar draudžiamas) bus sumedžiojamas naktinio taikiklio pagalba. Deja, nebuvo išgirsta ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, perspėjusi ne tik dėl negalėjimo užtikrinti tokios medžioklės kontrolės, bet ir galimų neskaidrių medžiotojų.
Krašto apsaugos ministerija antrina, neva leidimas naktinius taikiklius ir jų priedus naudoti medžioklėje neturi esminės pridėtinis vertės šalies gynyboje. Naktinio matymo taikiklius ir dabar medžiotojai gali turėti namuose, praktikuotis su jais šaudykloje. Ką su jais medžiotojai darys medžioklėje?
Tiesa ta, kad pasiruošimas krašto gynybai vyksta šaudyklose, o miškai su visa gyvūnija – ne treniruočių aikštelė.
Laukinė gyvūnija – gamtos, ne valstybės nuosavybė
Dieną daugumoje Lietuvos miškų, kaip žinome, vyksta eksploataciniai pjovimo darbai, o naktis gyvūnams yra vienintelis saugus metas, kai jie gali ramiai daugintis bei maitintis. Medžioklė nėra vienintelis būdas reguliuoti gyvūnų populiaciją, tačiau aišku, jog įteisinus naktinius taikiklius, atveriame platesnius kelius dar aktyvesniam įsitraukimui į medžioklę.
Ten, kur susitinka aukštos pareigos, verslo ir valstybės interesai, deja, neretai susikerta ir gyvybių išsaugojimo kriterijai. Paradoksalu, tačiau, jei panagrinėtume, atrastume „smagų“ ryšį tarp kai kurių saugomų teritorijų tarnybos atstovų ir ilgamečių medžiotojų klubo „Giria“ narių, ir dar daugelį kitų panašių sąsajų…
Nors komitetas sutiko, kad nauja leidžiamų ir draudžiamų medžioklėje naudoti įrankių ir priemonių tvarka įsigaliotų nuo kitų metų gegužės, o ne nuo kovo, kaip planuota anksčiau, tai nekeičia fakto, jog gamtoje nėra kito tokio padaro, kuris sąmoningai žudytų ne dėl maisto[2]. Medžioja tiktai vilkai, lūšys, lapės, vanagai. Žmonės jau seniai nebemedžioja, o tiesiog šaltakraujiškai žudo. Nepaisant to, jog prieš kelis metus Lietuvos Seimas priėmė nuostatą, neva laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė, medžiotojams manant, kad valstybė jiems suteikė teisę žudyti jai priklausančius gyvūnus, verta įsidėmėti, jog valstybė – tai ne valdžia, o mes visi. (Todėl medžioklėms, kaip ir visiems kitiems aktualiems klausimams, gali būti rengiamas referendumas.)
Kaimo reikalų komitetas iš premjerės siūlymo pasišaipė
Komitetas nepalaikė premjerės Ingridos Šimonytės siūlymo taikiklius uždrausti.
„Mano siūlymas yra palikti taip, kaip šiuo metu yra reguliuojamas naktinių taikiklių naudojimas medžioklėje, – jis yra draudžiamas“, – komitete teigė I. Šimonytė.
Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Kęstutis Mažeika pasiūlė premjerei „nedaryti iš savęs parodijos“ su pasiūlymu „ne vietoje ir ne laiku“.
„Nei esate medžiotoja, net nebuvote susitikusi su asocijuotomis struktūromis“, – replikavo K. Mažeika.
Komitetas nepritarė ir konservatoriaus Andrius Vyšniausko siūlymui naktinius taikiklius leisti naudoti tik medžiotojams, kurie yra Lietuvos šaulių sąjungos nariai ir yra baigę bazinį šaulio įgūdžių kursą arba yra profesinės karo tarnybos kariai, kariai savanoriai arba kitos savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos kariai. Nors anksčiau Seimas svarstė pataisas, kuriomis naktiniai taikikliai būtų įrašyti į draudžiamų medžioklėje naudoti įrankių ir priemonių sąrašą, siūlymą atmetė.
Naktinių taikiklių įteisinimo priešininkai teigia, kad leidus šiuos prietaisus naudoti medžioklėje, žvėrys nebeturėtų galimybės pabėgti nuo medžiotojų, be to, nebūtų galimybės nustatyti, ar gyvūnas sumedžiotas naudojant naktinį taikiklį, ar ne.
Kadaise daugeliui miškininkų medžioklė buvo gilesnio miško ir visos gyvosios gamtos pažinimo priemonė[3]. Tačiau tobulėjant ginklams ir technologijoms, gamtos pažinimo galimybės po truputį siaurėja. Priešingai, medžioklės ūkis vis dažniau tvarkomas neatsižvelgiant į miškų ir žemės ūkio interesus, rėkiant apie, pavyzdžiui, kanopinių žvėrių kaimenės reguliavimą, bet juos makabriškai iššaudant.
Dalis žmonių galimai sakytų: žmogų nušauti lengviau negu žvėrį, nes visada „yra už ką“. Vis dėlto čia ne karo imitacija – tai tikri ginklai ir tikra, prieš gamtą nukreipta, 30 tūkstančių vyrų armija (toks medžiotojų skaičius Lietuvoje), daug kartų didesnė nei Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių šauktinių armija[4]. Žmonija daugelį metų naudojosi žudymo teise neturėdama kito pasirinkimo. Šiandien pasirinkimo spektras toks platus, jog „žudyti ar nežudyti“ – tik moralės klausimas.
