LRT didžiuojasi kaip spalvingai lietuviai švenčia amerikiečių Nepriklausomybės metines
Paskutinis mados klyksmas Lietuvoje – tai odė Jungtinėms Amerikos Valstijoms 248-ąjį kartą švenčiant Nepriklausomybės dieną. Į sostinėje vykusį renginį su fanfaromis sugūžėjo tūkstančiai svečių, kai tuo tarpu į Lietuvos valstybines šventes nuo sofų vos pakyla daugiabučiuose gyvenančios pensininkės ir pensininkai.
Lietuvos nacionalinis transliuotojas (LRT) matomai netveria džiaugsmu, kad šalies jaunuomenė verčiau renkasi švęsti svetimybes, o patys pamiršta, kas toji Lietuvos Nepriklausomybė, nes paprasčiausiai dauguma tokios nė nemini.
Su pasididžiavimu pranešama, kad jau 24-ąjį kartą Lietuvoje organizuojama šventė yra „didžiausias amerikietiškas renginys mūsų šalyje ir Baltijos regione“. Be visa ko, jo metu neva pritraukiamas politikos elitas, diplomatai, Amerikos partneriai ir draugai[1]. Įdomu, ar visas šis elitas taip pat pareigingai dalyvauja ir Lietuvos valstybinių švenčių minėjimo metu?
Šventės organizatoriai kaipmat pasistengė, kad etatiniai Lietuvos švenčių lankytojai liktų ir toliau savo namuose iki kitų minėjimų, o renginyje dalyvautų tik tie, kurie vis dar gali „patrepsėti“, mat koncertuoti pakvietė ir didžiąsias mūsų žvaigždes – atlikėjus D. Montvydą, D. Meškaitę-Kisielienę, Jurgį Bruzgą, grupę „Poliarizuoti stiklai“.
Atvykti į renginį viliojo ir pati jo koncepcija – čia nebuvo nuobodaus juodai ir baltai apsirengusių klausytojų fono ir kasmetinės profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos iš to pačio balkonėlio… Svečiai puošėsi kaip netingėjo – kas su Laisvės statulos karūna, kas su deglu rankoje, raudonomis kelnėmis ar baltomis kojinėmis iki kelių.
Lietuvos valstybinėse šventėse – pensininkės su termosais rankose
Pabandykite atspėti, ar nors dalis šio vadinamojo elito atstovų taip pat pareigingai lankosi ir Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimuose? Deja, tokiomis Lietuvai svarbiomis datomis vietinių koncertų susirenka paklausyti tik vietinis „senimas“. Daugumai lietuvių valstybinės dienos teturi vieną prasmę – yra laisvadieniai.
Kurgi čia ateisi, kai tokiuose minėjimuose vieninteliai spalvoti dalykai – tai plėvesuojančios trispalvės, o visa kita taip gūdu ir nuobodu, kad gali pamanyti, jog atėjai į istorijos pamoką, kurią monotoniškai veda nemėgstamiausia mokytoja.
Tačiau tokių švenčių metu niekada niekas nesugalvojo kažko linksmo – juk kartos keičiasi, o dabar net istorijos abiturientai „YouTube“ platformoje mokomi jiems suprantamu būdu sukurdami istorijos repą[2]. Tad keista, kaip Kovo 11-oji vis dar nėra švenčiama surengiant kokius masinius piknikus savivaldybėse (žinoma, jei sniegas nutirpęs), o susirinkusieji vis dar turi klausytis tų pačių V. Landsbergio kalbų iš to pačio balkonėlio (tai vyksta absoliučiai kiekvienais metais).
Natūralu, kad tiek jaunimas, tiek vadinamas elitas dažniausiai nėra subrendęs (arba paprasčiausiai nenori subręsti) ilgoms kalboms apie meilę Tėvynei (o ypatingai iš V. Landsbergio lūpų).
O dar keisčiau tai, kodėl lietuviai vis dar mano, kad Nepriklausomybės atkūrimas yra oficiali ir nyki ceremonija ir vis dar nenori pradėti švęsti, nes tai yra ta proga.
Laisvės partija jau suprato – liaudžiai tereikia duonos ir žaidimų
Šį Vilniuje vykusį JAV dedikuotą renginį ir masinį lietuvių susidomėjimą juo galima prilyginti ir politinėms partijoms. Štai įsivaizduokime: eilę metų politika būdavo daugiau vyresnių žmonių „reikalu“, mat visi rinkimai ir buvo panašūs į tas pačias Vasario 16-osios kalbas iš signatarų balkonėlio.
Tačiau 2020-aisiais per plauką į seimą patekusi Laisvės partija parodė, kaip suburti jaunimą. Nors ir drastiškai, bet tapo aišku, kad jaunų žmonių vien lozungais apie meilę Tėvynei neprisiviliosi – jiems reikia alkoholio, narkotikų, sekso, spalvų ir vienaragių. O dar geriau, kad visa tai būtų realiai žadama.
Esminis momentas – nors ir „laisviečius“ gausiai kritikuoja opozicinės jėgos (turbūt išskyrus socialdemokratus ir S. Skvernelio demokratus), sunku būtų paprieštarauti, kad šią politinę jėgą atstovaujančių politikų žingsniai neapgalvoti. Tai turbūt vienintelė politinė partija Lietuvoje, suvokianti, kad į mokyklas ir universitetus eiti reikia. O štai kitos ir toliau lieka nesuprantančios, kodėl jaunimas už jas nebalsuoja.
Taigi, taip ir su visais valstybiniais renginiais – kur žadami žaidimai ir duona – ten ir dėmesys.
