Tradicinio „Spragtuko“ pakaitalas nuliūdino teatro mylėtojus
Apie Lietuvą jau rašo net amerikietiškasis „The New York Times“, o nuolat painiojama kultūra ir politika tampa labiausiai diskutuotina tema. Šiuo prieššventiniu laikotarpiu, norėdama dar labiau įsiteikti Ukrainai, Lietuva pristatė ir kompozitoriaus Petro Čaikovskio pakaitalą tradiciniam baletui „Spragtukas“. Tačiau, pastarasis, rodos, įtiko toli gražu ne visiems šokio ir kultūros mylėtojams.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) sprendimas vietoje P. Čaikovskio „Spragtuko“ pastatyti mažiau žinomą italų kompozitoriaus Riccardo Drigo baletą „Arlekino milijonai“ („Les Millions d’Arlequin“), sukėlė pačių įvairiausių diskusijų, kurios išplito net ir užsienio žiniasklaidoje. Žinomos kompozicijos pakeitimą esą lėmė prieš dvejus metus įvestas kultūrinis rusų meno boikotas, reaguojant į Rusijos ir Ukrainos karą.
Tuo tarpu 38-erių Eglė Bredienė, į spektaklį atvykusi su mažamete dukra, per pertrauką išėjo iš teatro, nusivylusi naujuoju pastatymu. „Viskas „Spragtuke“ yra daug geriau – muzika, šokis, istorija“, – sakė ji.
Lietuva, tvirtai remianti Ukrainą, tokį rusiškos kultūros boikotą pristatė kaip „psichologinį karantiną“ prieš Rusijos kultūrą, skirtą simboliniam protestui prieš jos agresiją. Tačiau neseniai paskelbtas naujojo Lietuvos kultūros ministro Šarūno Biručio pareiškimas vėl pakurstė įtampą, kai šis išreiškė savo simpatijas P. Čaikovskiui ir suabejojo boikoto būtinybe, teigdamas, kad žiūrėdami rusišką baletą žiūrovai automaitškai netaps Kremliaus atstovais. Šios ministro išsakytos pastabos sukėlė Ukrainos šalininkų įniršį ir rusiškos muzikos mylėtojų ovacijas, įžiebdamos aštrią diskusiją, daugiausia tarp kartų, apie tai, ar karo metu galima atskirti kultūrą ir politiką.
Daugelis meno pasaulio atstovų nepritaria kūrinių uždraudimui dėl jų tautybės, nes mano, kad kultūra gali suvienyti ir neturėtų būti teršiama politika.
Vis dar vyksta karštos diskusijos – tai ar verta atskirti politiką nuo meno?
Vis dėlto, kai kurie, pavyzdžiui, buvęs kultūros ministras Darius Kuolys, teigia, kad žodžio laisvė turėtų būti saugoma net ir konflikto metu. D. Kuolys, kadaise dirbęs Lietuvos nepriklausomybės kovų nuo Sovietų Sąjungos metu, prisiminė, kad, nepaisant sovietų priespaudos, buvo leista rodyti rusų klasikos spektaklius, pavyzdžiui, „Spragtuką“.
„Mes kovojome su sovietų valdžia, kad gautume laisvę nieko nedrausti”, – sakė 62 metų P. Kuolys, dabar Vilniaus universiteto lietuvių literatūros profesorius.
Tuo tarpu kritikai teigia, kad Rusijos meno negalima atsieti nuo jo politinių pasekmių. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas teigė, kad Kremlius dažnai pasitelkdavęs Rusijos kultūrą žiaurumams maskuoti.
„Šiandien, kai ukrainiečiai vis dar kankinami, prievartaujami ir žudomi, aš nenorėčiau eiti žiūrėti „Spragtuko“ nei į operą, nei kitur“, – sakė A. Gelūnas, padėjęs evakuoti 800 meno kūrinių iš Ukrainoje esančių muziejų į Lietuvą.
Nepaisant šių stiprių jausmų, daugelis lietuvių mano, kad boikotas neteisingai baudžia laikui nepavaldžius kūrinius. „Spragtuko“ gerbėjai teigia, kad P. Čaikovskis, gyvenęs gerokai prieš dabartinį konfliktą, priklauso pasaulietinei bendruomenei, o ne Rusijos politiniam režimui.
„Esu Lietuvos patriotė, bet menas ir sportas neturėtų būti maišomi su politika“, – sakė 67 metų Tatjana Kuznecova, prisiminusi, kaip per praėjusias Kalėdas su šeima eidavo žiūrėti „Spragtuko“.
LNOBT pripažįsta, kad publika ilgisi P. Čaikovskio klasikos, tačiau tvirtai laikosi sprendimo vengti rusiškų kūrinių, kol nesibaigs karas. „Skaudu nerodyti šio spektaklio, bet mūsų pozicija aiški“, – sakė operos teatro rinkodaros vadovo pavaduotojas Audrius Kundrotas.
Mes draudžiame, bet patys ukrainiečiai su mielu noru šoka „Spragtuką“
Tačiau Lietuva, matyt, vienintelė, kuriai rūpi kultūriniai karai. Mat patys ukrainiečiai, panašu, nesuka sau dėl to galvos. Ukrainos klasikinis Etoile baletas pranešė Lietuvoje rengiantis „Spragtuko“ turą, kuris dabar vyks sausio 2 ir 3 dienomis Vilniuje ir Kaune.
„Legendinis baletas „Spragtukas“ neabejotinai yra pelnęs pasaulinės klasikos titulą bei žiūrovų meilę, tai populiariausias šventinio laikotarpio kūrinys. Į savo repertuarą jį įtraukia daugelis prestižiškiausių pasaulio teatrų. Dviejų dalių baletas pastatytas pagal E. T. A. Hofmano pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“. Magišką muziką baletui dar XIX a. sukūrė kompozitorius Piotras Čaikovskis. Baleto choreografiją statė prancūzų kilmės šokėjas, baletmeisteris ir pedagogas Marius Petipa. Jo svarbiausi pastatyti baletai tai: „Don Kichotas“, „La Bajadera“, „Raymonda“, „Miegančioji Gražuolė“, „Gulbių ežeras“.
„Spragtukas“ premjera įvyko 1892m., baletui dirigavo italų kompozitorius Riccardo Eugenio Drigo, o cukraus slyvų fėjos vaidmenį atliko italų prima balerina Antonietta Dell’Era. Lauktoji Spragtuko šlovės valanda išaušo kur kas vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai 1954 m. choreografas George Balanchine pasauliui Niujorko baleto teatre parodė savąją kūrinio versiją. 1960-ųjų pabaigoje „Spragtukas“ tapo baletu, be kurio neįsivaizduojamos didžiosios metų šventės.“ – taip pristatomas žymusis „Spragtukas“.
Kreivų veidrodžių karalystė, ar nesusipratimas? Štai ukrainiečiai, pasirodo, šokti P. Čaikovskio „Spragtuką“ galintys legaliai ir nebaudžiami, o likusi pasaulio dalis, susirinkusi pasigėrėti klasišku kūriniu, tampa prokremliška.
