T. Balžeko inicijuota akcija supykdė visuomenę
Kone nuo pat karo Ukrainoje pradžios prasidėjusi 15min.lt vadovo Tomo Balžeko inicijuota akcija „Call Russia“ jau buvo prigesusi. Rodėsi, kad jos žvaigždžių valanda baigėsi, nors tąkart ji sulaukė nemažai susidomėjimo. Vis dėlto greitai žmonės suprato, kad skambinti į Rusiją yra bergždžias reikalas – dalis atsiliepusiųjų iškart baigdavo pokalbį, dalis iškeikdavo, dalis tiesiog bijojo kažką sakyti, tačiau aišku viena – akcija prasmės neteko, nes nepasiekė savo tikslo. Tačiau štai, pora savaičių iki NATO viršūnių susitikimo ir „Call Russia“ rodos gavo naują įkvėpimą – pasipylė reklamos tiek, kad net kilo klausimas, ar kas nutiko, kad vėl reikia skambinti ruseliams?
Tačiau daug atsakymų atėjo savaime, pamačius, kad kur pasisuksi – ten T. Balžeko akcijos reklama. Milžiniški plakatai prie autostrados, kiekviename Vilniaus kampelyje krūvos stendų ir plakatų, kuriuose didžiosiomis raidėmis parašyta „Did you CALL RUSSIA today?“.
Situacija būtų juokinga, jei nebūtų graudi – turbūt ne veltui sakoma, kad karo metais kai kurie geba pralobti geriau, nei bet kada. Panašu, kad ir čia vyksta kažkas panašaus – besinaudojant karu Ukrainoje ir NATO viršūnių susitikimu, kažkas galimai norėjo pasirinkti dividendų: gal socialinių, gal politinių, o gal verslo ar finansinių.
Kitas dalykas – Lietuvoje viešint tūkstančiams užsieniečių juos pasitiks tie didžiosiomis raidėmis parašyti žodžiai CALL RUSSIA. Naivu galvoti, kad važiuodami savo prabangiose mašinose jie turės laiko nagrinėti, kodėl čia tai Rusijai skambinti reikia. Naivu galvoti, kad jie pagalvos, kad reikia skambinti paprastiems rusams ir pasakoti apie karą – ši idėja tokiu karo metu jau pati savaime yra absurdiška.
Ką jie gali pagalvoti? Nagi kad Lietuva, gal Prancūzijos prezidento pavyzdžiu sekdama, siūlo skambinti Rusijai, gal net Putinui, ir… tartis? Tikriausiai taip.
T. Balžekas į pirmąją kritiką sureagavo sarkastiškai
Akylesni gyventojai ir visuomenininkai, pamatę visur štampuojamas T. Balžeko akcijos reklamas, ėmė bruzdėti. Pirmiausiai kreipėsi į jį patį, į 15min.lt redakciją, rašė įrašus socialiniuose tinkluose. Prie jų prisijungė ir žinomesni visuomenininkai, tarkime, Olegas Šurajevas.
Tačiau T. Balžekas į tai atsakė arogantiškai – o tai sukėlė tikrą kritikos laviną. Tokią, kad po jos kai kuriems T. Balžeko net pagailo…
„Matau, kad projekto Call Russia reklama kelia dviprasmiškus jausmus.
Noriu sureaguoti ir pabandyti paaiškinti kodėl jį darome ir ką apie jį galvoju. <…>
Projektas Call Russia buvo labai gerai nušviestas visame pasaulyje, apie jį jau rašė per 1000 pasaulio žiniasklaidos kanalų, tad media informuota ir neteisingų interpretacijų bijoti labai nereikėtų. Informacijos viešoje erdvėje labai daug“,– taip savo socialiniame tinkle rašo T. Balžekas.
„Nuo pat kampanijos pradžios užsienio žiniasklaida rodė didelį susidomėjimą šia iniciatyva, globaliuose leidiniuose pasirodė šimtai publikacijų, kuriose nekart nesuabejota kampanijos ketinimais – padėti nutraukti karą. Priešingai, tai minėtas kaip vienas iš unikalių pilietinio aktyvizmo būdų“, – tęsė jis. Atrodo, net ir čia rado progą pasigirti, o gal sumenkinant tuos, kurie kritikavo – esą štai, ką jūs suprantate ir ką kritikuojate, jei pasaulis mane palaiko…
Maža to pasipylė klausimai, iš kur finansuojamas šis projektas, šios gausios reklaminės akcijos. Faktas, kad reklamos kompanijos labdaros reklaminiu plotu nedalina – bent jau ne tokiais kiekiais, kad pusę Lietuvos būtų galima uždengti.
Tačiau čia nuo atsakymo buvo išsisukta, T. Balžekas tik įvardijo, kad viską finansuoja „Ukrainos draugai“. Kas jie tokie – nežinia.
„Projektas Call Russia yra daromas Ukrainos draugų. Projektas finansuojamas tik tų, kurie tiki šiuo projektu, tiki Ukrainos laisve. Jūsų skirtos lėšos Stiprūs Kartu nėra naudojamos. Anksčiau buvo galima remti Call Russia projektą tikslingai per Stiprūs kartu PayPal.
Jeigu kažkam reikia ant kažko pykti, pykite ant manęs. Ne ant Stiprūs kartu (esu vienas iš šios organizacijos steigėjų), ne ant Paulius Senūta, Edmundas Jakilaitis, reklamos agentūrų ar dar ko nors“, – kolegas nuo kritikos ir nepasitenkinimo lavinos bandė gelbėti T. Balžekas[1].
Remiantieji Ukrainą susiskaldė: yra geri ir blogi?
O štai didžiausių ir geriausiai žinomų Ukrainos rėmėjų gretose įsivėlė nesantaikos ugnis. Jei anksčiau visi jie vienaip ar kitaip buvo laikomi šalies geraisiais, atsakingaisiais aktyvistais, kurie visais įmanomais būdais padeda karo niokojamai šaliai, dabar jau jie stojo į akistatą. T. Balžekas su savo akcija, panašu, buvo išmestas už borto. Maža to, buvę kolegos dabar jau jį tarkuoja už slepiamus finansus – mat akcija trunka jau daugiau, kaip metus laiko, realios naudos nedavė, neduoda ir neduos, o pinigėliai iš kažkur plaukia ir kažkur nusėda.
Su T. Balžeku kartu dirbo ir Edmundas Jakilaitis, o prieš šį tandemą stojo tiek su pagalba Ukrainai, tiek su čekiukių skandalu į neregėtas aukštumas iškilęs žurnalistas ir visuomenininkas Andrius Tapinas.
„Visada man absurdiška atrodžiusi akcija „Call Russia“ dabar yra ypatingai ciniška dėl kelių priežasčių.
Yra tokia kategorija – „raudonojo kilimo aktyvistai“. Jiems svarbu prisitrinti prie tikslo, sukūrybinti idėją, o tada susižerti dividendus. 15min CEO Tomas Balžekas ir visa Call Russia komanda parodė, kas jiems yra svarbiausia – tikrai ne Ukraina, o asmeninė šlovė ir prizai.
„Žymiausia kampanija“, „tarptautinis pripažinimas“, „apdovanojimai didžiausiosuose festivaliuose “London International Awards“, „Golden Drum Festival“, „Kyiv International Advertising Festival“, „BalticBest“, prestižiniuose “Kanų Liūtuose” – tiek mes girdėjome apie “Call Russia”, apie rezultatus ir įtaką karui – nieko, nes nieko ir nebuvo“, – negailėdamas rėžė A. Tapinas.
„Kai parama Ukrainai yra ypatingo dėmesio centre, Tomo Balžeko paaiškinimai šokiruoja dėl visiško projekto neskaidrumo. Pagal dabartines apimtis Call Russia turėjo kainuoti šimtus tūkstančių eurų.
Tai gal vis dėlto reikėtų pasakyti, kad gi tie „Ukrainos draugai“ ir kiek pinigų jie įdėjo į projektą, kuris dabar neša tik žalą ir Ukrainai, ir Lietuvai. Nes kai tokie draugai, tai ir priešų nereikia“,– rašo A.Tapinas[2].
Apie neskaidrius T. Balžeko projekto finansus kalbėjo ir „Blue Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, kuris pats visai neseniai LRT eteryje pareiškė, kad tie, kurie per NATO viršūnių suvažiavimą kels Lietuvos vėliavas, yra vatnikai ir marginalai. Rodos, po tokių žodžių reikėtų susilaikyti nuo kritikos kolegoms, o gal konkurentams, tačiau kur tau…
„Ką matome, man panašu į gerai sugalvotą Rusijos specialios paskirties info-operaciją, kur bandoma įterpti ryškią žinutę „Susitark su Rusija“ NATO Summito kontekste. O žinutė gražiai nukreipta į vadovybę, kuri, garantuotai ją pamatys per limuzino langus.
Įsidėmėkime, pvz, vieną detalę, English on Top (anglų kalba viršuje), jei čia būtų nukreipta į vietinius (lietuvius), tai būtų truputį keista, o šiame kontekste viskas aišku – dvi eilutės, tiek ir tespėsi skaityti per langą“, – rašo J. Ohmanas. Jis priduria, kad akcijos organizatoriai atkartoja Trojos arklio istoriją, kai neaiškūs finansuotojai reikalui esant nurodo, ką kada daryti, o paskui tyliai pasitraukia į šešėlį, kitų rankomis pasiekę savo tikslus[3].
Pažadėjo plakatus nukabinti, tačiau daug jų vis dar nenuimti
Spaudimo T. Balžekas vis dėlto neatlaikė. Paskelbė apie tai, kad akcija stabdoma, plakatai nuiminėjami. Skubiai. Tiesa, tam, kad tai būtų pasiekta, reikėjo ne vienos dienos ryškios kritikos ir gausybės vandalizmo atvejų, kai minėtos reklaminės kampanijos plakatai piliečių buvo aprašinėti ir uždažyti.
Juokingiausiai šioje situacijoje pasirodė Vilniaus valdžia, kuri liepė „Grindos“ darbuotojams… plauti plakatus. Gyventojai fiksavo vaizdus, kaip šios įmonės darbuotojai valo vandalų apipaišytus plakatus. Savaitgalį. Tikėtina, kad iš trumpučių atostogų atšaukė darbuotojus, reikia viltis, kad tik sumokėjo jiems papildomai – tiek kiek ir priklauso už savaitgalinį darbą. Žinoma, visų mūsų pinigėliais.
Na, o kol delegacijos vyksta į Vilnių, plakatai, kuriuos žadėjo nuimti, juos pasitinka lyg niekur nieko.
„Iš Kauno į Vilnių viena po kitos važiuojančios delegacijos, suskaičiavom, mato mažiausiai dešimt callrussia plakatų“, – rašo žurnalistė Indrė Makaraitytė[4].
