Pristato daugiau nei 3 000 eksponatų
Nors Lietuva ir nėra monarchinė valstybė, karalių ji turi. Tiesa ne valstybei jis vadovauja, tačiau nedideliame bažnytkaimyje paties karaliaus įkurtai puodų karalystei, apie kurią gandai sklinda ne tik po Lietuvą, bet ir gerokai toliau už jos ribų. Jei dar nežinote apie ką čia kalbama – netrukus sužinosite. Tai apie Vytautą Valiušį, kuris augo puodžių šeimoje, tapo keramiku ir šiandien pelnytai yra vadinamas Lietuvos puodžių karaliumi.
Jau daugiau nei 50 metų šis žmogus puoselėja liaudiškos keramikos papročius, o 2001 metais Utenos rajone, Leliūnų miestelyje įkūrė unikalų Keramikos muziejų, kuriame eksponuojama įspūdinga, daugiau nei 3 000 eksponatų kolekcija.
Leliūnų miesteliui ilgainiui prigijo Lietuvos keramikos sostinės vardas, o V. Valiušis Lietuvos puodžių karaliaus garbės vardą bei meno kūrėjo statusą užsitarnavo 2005 metais.
2006 metais keramikui įteikta Lietuvos kultūros ministerijos premija, 2017 metais – Vyriausybės premija ir dar daug kitų apdovanojimų[1].
Reikia melstis ir „suvalgyti“ 20 tonų molio
Pasak V. Valiušio, profesionalas yra tas, kuris iš savo amato pragyvena, o ne penkias dienas kur nors dirba ir tik šeštadieniais ir sekmadieniais puodus garaže žiedžia.
„Manau, kad pirmiausia reikia surasti save – ar keramikoje, ar tekstilėje, ar dar kitur. Net krepšius pinant reikia savęs ieškoti.
Esu trečios kartos puodžius. Išsaugojau nuotrauką, kurioje užfiksuoti mano tėvai Panevėžio turguje 1952 metais parduodantys savo puodus. Reikia priminti, kad Lietuva neturėjo puodininkystės tradicijų. Jos atėjo iš kaimo, iš baudžiauninkų.
Kad būtum tikras puodžius, reikia kiekvieną dieną melstis. Per metus „suvalgai“ 20 tonų molio, dirbi po 70–90 valandų per savaitę“, – pokalbį pradėjo Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamas V. Valiušis[2].
Pats Dievas lipdo puodą?
Tačiau apie titulus ir apdovanojimus pakaks. Įdomiau tai, kas gi vyksta toje puodų karalystėje.
Apie puodžiaus amatą, keramikos ekspoziciją muziejaus lankytojams V. Valiušis gali kalbėti valandų valandas: ir poetiškai, ir įkvėptai, ir su humoru.
Muziejuje vykdoma aktyvi kultūrinė, edukacinė, leidybinė, pažintinė veikla, įgyvendinami projektai. Čia įrengta parodų ir konferencijų salė, mokomosios klasės su visa reikiama įranga.
Muziejuje eksponuojama daugybė tradicinės taikomosios keramikos dirbinių: puodų, puodynių, puodelių, ąsočių, palivonų, lekų, lauknešėlių, terlių, aguontrynių, didelių dubenų ir dubenėlių, vazų, žvakidžių, indų grietinei atskirti ir kitų įvairiausių formų bei įvairiausios paskirties molinių dirbinių, nužiestų kitados ir šiandien.
Jie surinkti iš skirtingų Lietuvos vietovių, atspindi ir amato raidą, ir meistrų talentus.
Lieknas, ištįsęs – aukštaitiškas ąsotis, žemaitiškas – pilvotesnis, suvalkietiškas – su rumbu prie dugnelio. Galima numanyti kai kuriuos puodus skaičiuojant ir antrą šimtą metų.
Yra muziejuje ir dekoratyvinės keramikos dirbinių: molinių švilpynių – labai vaikų laukiamo „kermošavo“; taip pat skulptūrėlių, gamintų pokario metais Dailės kombinate.
Kita dalis ekspozicijos – autoriniai keramikos darbai. Joje ir V. Valiušio žiesti keli šimtai puodų, vazų, vazelių, žvakidžių atrodo įspūdingai ir natūraliai įsirašo į istoriją kaip gyvybinga tradicijos tąsa.
Ekspoziciją pagyvina paveikslai ir medžio drožiniai puodžiaus darbų tema. Čia galima išvysti net patį Dievą, lipdantį puodą. Šie kūriniai dovanoti tautodailininkų.
Labai savitas, netradiciškai muziejinis yra pačių keramikos dirbinių išeksponavimas. Prie keramikos dirbinių tinka ir kitos rūšies etnografiniai eksponatai. O ypač dėmesį patraukia piestų rinkinys – jų formos archajiškos ir monumentalios.
Kolekciją padovanojo neatlygintinai
Visa širdimi mylėdamas molį V. Valiušis kiekvienam iš jo pagamintam daiktui jaučia artumą ir norą prie jo prisiliesti, pajusti kiekvienus jo gyvavimo metus, dėl to pradėjo rinkti keramikos dirbinius. Senesnius ir įdomesnius molinius daiktus ar bent jau jų fragmentus vežėsi iš sąvartyno, ieškojo jų visur – kiemuose, pas senas močiutes, sodybose.
Domėjosi ir skaitė literatūrą apie senovinius puodus visoje Lietuvoje.
V. Valiušio noras viskuo dalytis su kitais įkvėpė ir paskatino kaupti senąją keramiką ir steigti muziejų, kad visi galėtų žavėtis išlikusiais turtais, sekti savo tautos tradicijomis, didžiuotis, kad yra puoselėtojai.
V. Valiušis įkūrė vienintelį Lietuvoje tokios apimties keramikos muziejų savo lėšomis ir parengė unikalią ekspoziciją. Surinktą daugiau kaip 3000 eksponatų kolekciją neatlygintinai padovanojo Utenos kraštotyros muziejui, taip jo įkurtas keramikos muziejus tapo Utenos kraštotyros muziejaus padaliniu.
V. Valiušio nuostata tvirta – „Kaimo muziejus turi būti geresnis už miesto, dėl to, kad žmonės čia atvažiuotų. Niekas čia nevažiuos, jei muziejus bus toks pats kaip ir visi kiti…“ Todėl muziejaus edukacinėje klasėje skamba muzika, atokvėpio valandėlę geriama arbata. Šis kultūros židinys yra vienas iš populiariausių keramikos mėgėjų traukos centrų[3].
Paprasti Leliūnų žmonės kuria nepaprastus dalykus
Ir nors atrodo, kad Leliūnuose gyvena paprasti žmonės, tačiau jie kuria visai nepaprastus dalykus.
Kiekvieną vasarą birželio mėnesiais Leliūnuose būna ypatingai karšta, mat čia vyksta „Molio kermošiai“ ir miestelio šventės, o šių renginių data beveik sutampa su Petrinėmis. Vietiniai žmonės sako, kad kai ima trumpėti diena ir nutyla gegutė, būtent per Petrines, saulė užteka pasirėdžiusi margaspalviais drabužiais. Tuomet į keramikos sostinę sukviečiami visi, kurie yra pasiryžę nemiegoti ir stebuklus pamatyti.
Į V. Valiušio keramikos muziejaus kiemą tuomet suvažiuoja ne tik keramikai ir kitų meno sričių atstovai iš Lietuvos ir tolimesnių kraštų, bet ir žmonės, tiesiog norintys pasigrožėti menu ir čia vykstančiais dalykais.
Šventės metu visi kviečiami sudalyvauti puodo dovanojimo ceremonijoje, pasilinksminti klausantis gyvos muzikos, aplankyti parodų salėje tuo metu veikiančias meno darbų parodas.
Šiųmečio kermošiaus metu buvo demonstruojami amatai, veikė kūrybinės dirbtuvės, buvo rengiami edukaciniai užsiėmimai. Kūrybinių dirbtuvių metu norintieji galėjo nusižiesti puodą, susikurti molinę gyvenamųjų namų numeracijos lentelę, nusipinti žolynų vainiką, sapnų gaudyklę ar prašmatnią skrybėlę, margaspalvę juostą ar apyrankę. Kermošiuje buvo galima įsigyti ir rankų darbo dirbinių – veltų kepurių, šlepečių, megztų kojinių, pirštinių, nertų riešinių, paveikslų, papuošalų ir kitų grožybių.
Didžiausio žiūrovų dėmesio sulaukė atgijusios žmogaus pavidalo molio skulptūros. Tomis molio skulptūromis tapo žmonės, kuriuos, į rankas pasiėmę teptukus, skystu moliu, moliavo visi kas tik norėjo.
Besidomintieji senaisiais liaudies instrumentais galėjo sudalyvauti uteniškės Aušrinės Garsonaitės vedamame grojimo cimbolais seminare-praktikume.
Meistrai į Leliūnų keramikos meką susirenka iš viso pasaulio
O štai kiekvienų metų rugpjūčio pabaigoje Leliūnuose veikiančiame V. Valiušio keramikos muziejuje – jau šeštus metus iš eilės vyksta tradiciniai tarptautiniai keramikos simpoziumai. Šiemet į simpoziumą buvo susirinkę keramikai iš Vengrijos – Andrea Barcsay, Laszlo Hugyecz, Klara Czegeny, latvė Liba Ločmele, ukrainietis Dmytro Stakhovskyy, keramikos meistras iš Slovėnijos Vid Polončič, kuris iš penktos kartos puodžių perima žiedimo su oda meną.
Pamatyti unikalų reginį – V. Polončič demonstruojamą keramikos žiedimą su oda – turėjo visi susirinkę į simpoziumo uždarymą. Svečiai dalinosi gerąja patirtimi, kalbėjo apie tradicines keramikos formas ir kitas tik keramikams geriausiai suprantamas paslaptis.
Simpoziumo uždarymo proga muziejuje buvo surengtas padėkos renginys su muzikos improvizacijomis, raugo keramikos degimo demonstravimu, renginio aptarimu ir pasibuvimu prie vaišių stalo. Į renginį buvo atvykę Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovai – direktorius Saulius Liausa, tautodailės specialistės Asta Valiukevičienė ir Solveiga Jakučiūnaitė bei kiti svečiai besižavintys Leliūnų keramikos mekoje vykstančiais renginiais ir nuolat ateinantys čia praturtinti savo sielos.
„Vytauto Valiušio dėka kažkur, mažame Lietuvos kaimelyje, neturint didelių resursų, atsirado pasaulinis muziejus. Čia vyksta simpoziumai į kuriuos suvažiuoja keramikai iš viso pasaulio. Visa tai įeina į miestelio istoriją ir iš čia sklindantis garsas eina tolyn per pasaulį.
Dažnai kalbame, kad gerai yra Paryžiuje ar dar kažkur, o mažame miestelyje sunku kažką padaryti. Akivaizdu, kad kai imiesi veikti – viskas pavyksta“, – apie nedidelę kultūros erdvę, kuri skleidžia ryškią šviesą pasauliui kalbėjo Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius S. Liausa.
