Lietuva tapo pirmąja valstybe, atsikračiusia sovietinės kariuomenės
Šiemet kaip ir kasmet kovo 11-ąją minime itin svarbią Lietuvai datą – prieš 34-erius metus buvo atkurta šalies nepriklausomybė. Tačiau istorija byloja, kad kadaise buvome tokie „kieti“, jog sugebėjome ne tik susivienyti vardan Tėvynės, bet ir išmėžti lauk sovietinę artileriją, kuri kadaise buvo patogiai įsitaisiusi Lietuvos žemėse. Visgi, Lietuva tapo nepriklausoma ne per vieną dieną, o nuėjo ilgą, net penkiasdešimtmetį trukusį kelią.
1990 metų kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, tuo pačiu buvo „atsikratyta“ per penkiasdešimt okupacijos metų sovietų įkurtų karinių bazių[1]. Lietuva pareikalavo, kad iš valstybės būtų išvesta okupacinė sovietų armija, nors tai buvo padaryta tik 1993 m. rugpjūčio 31 d., žlugus Sovietų sąjungai. Tą dieną 23.45 val. Lietuvos žemes paliko paskutinis Rusijos kariuomenės dalinys.
Tuo pat metu Lietuva tapo pirmąja šalimi, išdrįsusia griauti Sovietų sąjungą, paskelbdama savo Nepriklausomybę, o taip pat pirmąja, atsikračiusia sovietinės kariuomenės.
Iki pat šio laiko šiose karinėse bazėse buvo net branduolinį užtaisą nešančių raketų starto aikštelių.
Lietuvą skelbti nepriklausoma valstybe nuspręsta kovo 10-osios vakarą
1990-ųjų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Kovo 11 aktą, kuriuo buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Šią svarbią dieną buvo numatyti du posėdžiai – darbas prasidėjo 9 valandą ryte ir tęsėsi iki pat vėlyvo vakaro. Tačiau pirmasis posėdis prasidėjo kovo 10-osios išvakarėse – 21 valandą į jį susirinko pirmuosiuose per penkiasdešimt okupacijos metų laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba.
Posėdžio metu įvyko kovo 11-osios akto pradžia – buvo išrinkta ir patvirtinta Balsų skaičiavimo komisija, Mandatų komisija ir pirmosios sesijos sekretoriatas. Taip pat įvyko debatai dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimo tvarkos[2]. Posėdis tąkart truko dvi valandas (iki 23 valandos) ir buvo perkeltas į rytą.
Lemtingi posūkiai įvyko tos pačios dienos vakarą, 23 val. pasibaigus posėdžiui ir įvykus Sąjūdžio remtų deputatų pasitarimui, kurio metu buvo svarstomas rytojaus scenarijus ir teisės aktų priėmimo tvarka. Galiausiai buvo nuspręsta Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbti būtent kovo 11 dieną.
Istorinį įvykį lydėjo nepertraukiamo darbo kupina diena
Išaušus kovo 11-osios rytui, suskubta patvirtinti 133 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų mandatus, kas reiškė, kad Taryba įgavo visas teises priimti teisės aktus.
Popiet, 15:30, buvo renkamas tuo metu aukščiausią to meto Lietuvos pareigybę – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko – tinkantis eiti politikas. Iš viso buvo pateiktos keturios kandidatūros: Romualdo Ozolo, Vytauto Landsbergio, Algirdo Mykolo Brazausko bei Kazimiero Motiekos.
Galiausiai balsų dauguma Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku tapo V. Landsbergis.
Iškart po to buvo renkami jo pavaduotojai bei sekretorius. Jais tapo 105 balsus surinkęs Česlovas Vytautas Stankevičius, 98 balsus gavęs Kazimieras Motieka bei 117 balsų gavęs Bronislovas Juozas Kuzmickas. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi tapo deputatas Liudvikas Sabutis.
Po mažiau nei valandos suskubta išrinkti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininką. Laikinai pareigos buvo patikėtos deputatei Kazimirai Danutei Prunskienei, prieš kurios kandidatūrą susilaikė vos trys deputatai.
Netrukus Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba tapo tiesiog Aukščiausiąja Taryba. Nepaisant žodžių žaismo, tapo aišku, kad tai dvi skirtingos institucijos.
Tą patį vakarą Lietuvai buvo sugrąžintas Lietuvos Respublikos vardas kartu su herbu – Vyčiu.
Galiausiai apie 21 val. buvo surengtas vardinis balsavimas – deputatams buvo išdalintos vardinio balsavimo kortelės, o jas užpildžius, prasidėjo balsų skaičiavimas. 22.44 val. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, baigęs skelbti rezultatus, tarė šiuos žodžius: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą“. Tuo pat metu salėje buvo iškelta Lietuvos vėliava.
Kelias laisvės link buvo ilgas ir duobėtas
Link kovo 11 dienos Lietuva ėjo jau nuo pat 1940-ųjų, kuomet birželio 15 dieną Sovietų sąjunga, sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkst. raudonarmiečių, okupavo Lietuvą. Šis įvykis pažymėjo net 50 metų trukusios okupacijos pradžią.
Netrukus šalyje prasidėjo didžiulės represijos, o kartu su tuo ir masinis lietuvių tautos trėmimas į Sibirą. 1941-ųjų birželio 14-ąją sovietų saugumiečiai gyvuliniuose vagonuose ištrėmė daugiau kaip 18 tūkst. Lietuvos šviesuomenės į užmarštį.
Nepaisant to, lietuviai vilties kada nors atgauti laisvę neprarado – jau 1944-aisiais po truputį, iš lėto, pradėjo gimti Nepriklausomos Lietuvos idėjos, o kartu ir partizaninis judėjimas (Tėvynės ginti išėjo apie 30 tūkst. Lietuvos vyrų).
Partizanų kovoms pasiekus savo piką, 1944-1946 m. laikotarpiu pradėti formuoti „liaudies gynėjai“ (praminti stribais).
Partizaninio karo pabaiga minima kartu su 1953 m. įvykdytu partizanų vado Jono Žemaičio sušaudymu. Tačiau net ir tai nesustabdė laisvės ištroškusios tautos kovoti dėl laisvės. Netrukus prasidėjo masinės demonstracijos bei protestai, vienas iš ryškiausių – 1972 metų gegužę įvykęs Romo Kalantos susideginimas.
Lietuvių disidentai dar labiau suaktyvėjo po 1985 m. Sovietų Sąjungos vadovo Mikhailo Garbačiovo pradėtos „perestroikos“.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga Vilniuje organizavo mitingą, kurio metu buvo viešai pareikalauta nutraukti okupaciją.
1988 m. birželio 3-ąją buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, pradėjusi kovą už laisvę. Po metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvyko Baltijos kelias, kurio metu nuo Vilniaus iki pat Talino nusidriekė 2 mln. žmonių ilgio grandinė.
