Vienas centras – viena tvarka
Šaltojo karo metais besivaržančios dvi supervalstybės – JAV ir Tarybų Sąjunga – siūlė pasauliui savąjį kelią idealo link. Kiekviena iš jų tikėjo, kad jis yra universalus, t. y. tinkamas visiems. Pasibaigus Šaltajam karui, universalizmą dar labiau sustiprino tai, kad arenoje liko tik viena supervalstybė.
Pirma, jos išlikimas didžiausio ideologinio priešo TSRS išnykimo akivaizdoje buvo laikomas istorinio ir moralinio teisingumo įrodymu. Antra, atrodė, kad hierarchija su vienu centru, „geranorišku hegemonu“, yra optimali visuotinio saugumo užtikrinimo schema, besiremianti tarptautinės bendruomenės lyderyste ir „taisyklėmis pagrįsta tvarka“.
Supervalstybės statusas, kaip mes jį suprantame, priklauso tik tai valstybei, su kuria nemaža grupė kitų šalių turi būtinų užduočių išlikti chaotiškoje tarptautinėje aplinkoje. Tam tikra prasme tai yra imperinė pasaulio tvarka, tačiau valdžia įgyvendinama ne primityvia prievarta, o pasitelkiant priemonių rinkinį, dėl kurio pavaldumas centrui tampa pelningas. Ir todėl ji beveik neturi alternatyvos.
Karys, pirklys ir dvasininkas
Karas, prekyba ir konceptuali ideologija – trys valstybių bei tautų pavergimo hegemono naudai būdai.
Pats nepatvariausias iš jų – okupacija ginklu. Užkariauti valstybę jėga gali būti paprasta, ypač kai kariniai pajėgumai, tiek kiekybe, tiek kokybe, lenkia varžovą kelioliką kartų. Sunkiausia, užėmus valdžią ją išlaikyti. Žinoma, problemų kyla mažiau, jeigu užkariautose žemėse pasielgiama kaip pasielgė į Ameriką atvykę Europos kolonizatoriai. Jie per maždaug 100 metų Pietų, Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje išžudė 56 milijonus vietinių gyventojų[1].
Praktiškiausias būdas, kurį gali pasiūlyti savo įtakos sferas siekianti išskleisti valstybė, būtų prekyba, stengiantis koloniją „pasodinti ant adatos“. Ir nesvarbu kokios: opiumo, dujų, dolerio…
O pats patvariausias ir ilgaamžiškiausias kelias iškilti ir išlikti – supervalstybė privalo savo vasalams pasiūlyti visus vienijančią ir patrauklią ideologiją bei padaryti taip, kad ji sklistų iš kiekvieno arbatinuko.
Visuotinai pripažintu hegemonu gali tapti tik ta valstybė, kuri savo valdymo doktrinoje suderina tris viename: jėgą, prekybos-finansų svertus ir bendrą visiems konceptualią ideologiją.
JAV – liberalios demokratijos švyturys
Liberalaus vienpolio pasaulio atsiradimas sutapo su „trečiąja demokratizacijos banga“ ir ekonominės globalizacijos suklestėjimu. Puikus supervalstybės modelio pateisinimas[2].
Jungtinių Valstijų užsienio politikoje liberalizmas ilgą laiką koegzistavo su realizmu – teorija, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka interesams ir jų stipriam lobizmui. Pirmasis atlieka ideologinį ir indoktrinacijos vaidmenį. Antrasis ideologinius šablonus kompensuoja pragmatizmu ir sveiku protu.
Kol išlaikytas indoktrinacijos bei pragmatizmo balansas, paprastais žodžiais tariant, kol žodžiai sutampa su darbais, o rezultatai tenkina tiek ideologijos skleidėjus, tiek recipientus – supervalstybės statuso išlikimui grėsmių praktiškai nėra.
Tačiau ideologijos ir pragmatizmo dualizmas yra kupinas spąstų: ideologija iš pragmatiškų realistų širmos anksčiau ar vėliau išsigimsta į daugybės diplomatų, akademikų, žurnalistų, kariškių, verslininkų ir kitų užsienio politikos elito atstovų lozunginius credo. Tokio reiškinio pasekmes genialiai aprašė Dž. Orvelas savo kūrinyje „Gyvulių ūkis“.
Supervalstybės didžioji dilema: jeigu duosi per daug – aplenks, per mažai – nusisuks
Per pastaruosius porą dešimtmečių nusistovėjusio tarptautinių santykių modelio nuosmukį lėmė du priešingi procesai. Vakarai dėl vidinių priežasčių praranda gebėjimą palaikyti „savo“ tvarką pasauliniu mastu.
Pagrindinis uždavinys dabar – išsaugoti savo (Vakarų) artimiausių sąjungininkų gretų sanglaudą. Tuo pat metu besivystančios šalys įgyja galių dėl savo pačių pasiekimų arba atsirandančių alternatyvių šaltinių.
Tai reiškia, kad išsivysčiusios Vakarų šalys turi vis mažiau ką pasiūlyti besivystančioms šalims (ir vis mažiau nori tai daryti, nes Kinijos pavyzdys Jungtinėms Valstijoms atnešė nusivylimą – vietoj ištikimos partnerės jos savo rankomis išugdė pavojingą konkurentę). O besivystančios šalys savo ruožtu nemato prasmės toliau paklusti, jei tai nepadeda joms spręsti svarbiausių problemų.
Represinė diplomatija: dar vienas vinis į supervalstybės karstą
Jungtinės Valstijos praranda savo supervalstybės statusą, nes dabar jį gali suteikti tik artimiausiems partneriams. Ir tai tik tuo atveju, jei jie bus įtraukti į siauriausią privilegijuotų naudos gavėjų ratą. Visų kitų atžvilgiu Vakarams tenka griebtis tiesioginio prievartinio spaudimo priemonių – grasinti sankcijomis arba jas taikyti. Tokių pavyzdžių galima rasti ne tik politikoje ir ekonomikoje, bet ir, pavyzdžiui, klimato kaitos, taip pat kultūros srityje, kur Vakarų progresyvizmas bando diktuoti sąlygas kitų šalių, kultūrinių ir etinių bendruomenių atstovams.
Tai įvyko tiek pirmaujančių šalių nacionaliniu lygmeniu, tiek ir pasauliniu. Kai užsienio politikos prioritetais skelbiami ne konkretūs nacionaliniai interesai, o būtinybė demokratizuoti kitas šalis, ginti konkrečiai suprantamas asmens teises ar siekti tam tikro įsitraukimo į pasaulinę rinkos ekonomiką, pasaulio be supervalstybių ideologija daro tiesioginę įtaką užsienio politikos suvokimui ir užsienio politikos tikslų nustatymui.
Dėl aprašyto požiūrio galima įvardyti daugybę nesėkmių, tačiau svarbiausia pasekmė – didžiųjų valstybių išprovokavimas varžyboms. Ideologiškai motyvuota JAV ir su jomis susijusių institucijų plėtra Rusijoje, Kinijoje ir daugelyje mažesnių šalių buvo vertinama kaip akivaizdus spaudimas siekiant geopolitinių tikslų.
Liberali demokratija virsta mažumų autokratija
Liberalios demokratijos ideologai „demokratijos“ sąvoką pakeitė iš pagrindų. Prireikė nemažai laiko, kad šios doktrinos šalininkų segmentas praregėtų, o praregėjęs pašiurptų: juos valdantis elitas aiškina, kad mažumos teisės yra svarbesnės už daugumos valią.
Ši sąvokų transformacija įvyko dėl pažeisto pragmatizmo, sveiko proto bei indoktrinacijos balanso.
Liberalusis vienpolis pasaulis pasirašė savižudybės notą
Liberali demokratija pradėjo nebetenkinti daugumos, kadangi šio koncepto išdavoje išryškėjo garsusis 1 procentas, akumuliavęs pusę pasaulio turto[3].
Vienpolio pasaulio tvarkos „vartotojai“ ilgai ir nuoširdžiai vylėsi, jog kompetentingi vadai išspręs aštrų socialinės nelygybės klausimą. Bet praktika ir laiko tėkmė įrodė, jog gilėjanti praraja tarp turto klasių yra ne „sistemos“ klaida, o jos matrica.
Liberalams kilo geniali mintis. Įsiaudrinusiai, nuolatinio taupymo ir skolų išvargintai miniai jie pasiūlė įvesti papildomų 70 genderių, homoseksualių žmonių santuokas bei socialinio mokslo šakas, kurių alumnai užtikrintu balsu kalba apie vyrų menstruacijas bei gimdymus.
Supervalstybės delegatų aiškinimas, jog žmonių nepritekliaus priežastis – jų neprogresyvus, t. y. nepakankamai liberalus mąstymas, galutinai devalvavo jų autoritetą.
Todėl šalys pastaraisiais metais jau nebegirdi viena kitos ne tik dėl priešingų geopolitinių interesų, kuriuos jos gina, bet ir dėl vertybinių skirtumų, kuriuos padaugino tarpasmeninis suvokimas. 
Konsensusas neįmanomas, kai eliminuojamas tarptautinis dialogas
Didėjantis tarpusavio nepritarimas ir vertybių atmetimas daugeliu atžvilgiu privedė prie ideologinių karų. Prieštaringos ideologijos ir intensyvus jų perteikimas žiniasklaidoje nesuponuoja jokių derybinių, taikių prieštaravimų sprendimo formatų. Manoma, kad jie nebeįmanomi. Diplomatijos virtimas abipusiu trolinimu yra pastarojo dešimtmečio faktas.
Globalioje visuomenėje ir esant universalizmo diktatui, pasikeitė pats politinio elito formavimosi mechanizmas. Politinio korektiškumo dvasia smarkiai išaugęs apribojimų skaičius virto visiška „cancle culture“ tų, kurie netelpa į vis labiau dogmatiškus dominuojančios politinės kultūros rėmus.
Problema ta, kad triumfuojant „vienos ir vienintelės“ doktrinai, veiksmingas dialogas tarp jos šalininkų ir kitų požiūrių į skirtingas vertybes šalininkų bei bandymų jas suderinti tapo a priori neįmanomas.
Kai JAV nusičiaudi, sloguoja visas pasaulis
Pirmoji ir galingiausia per pastaruosius dešimtmečius išsivysčiusį pasaulį ištikusi krizė buvo 2008 m. hipotekos krizė – tik žmogaus sukeltas JAV vidaus kataklizmas. Namų ūkių skolos didėjimą dar labiau padidino Federalinės rezervų sistemos padidinta pagrindinė palūkanų norma. Kritusios būsto kainos ir smukusios finansų rinkos sukėlė didžiulę recesiją, kuri paskatino pasaulinio masto ekonomikos nuosmukį.
Kitas etapas buvo valstybės skolos krizė Europoje, kai daugelio ES valstybių skola viršijo kritinę 100 % BVP ribą. Nemažai įtakos tam turėjo daugelio valstybių narių fiskalinės statistikos neskaidrumas, taip pat sistemingi nukrypimai nuo anksčiau nustatytų biudžeto taisyklių (Mastrichto kriterijų, pagal kuriuos biudžeto deficito ir valstybės skolos ribos buvo 3 proc. nuo BVP ir 60 proc. BVP).
Taip pat nebuvo pasiekta laisvosios prekybos pasauliniu mastu. Priešingai, pasaulio ekonomika jau kelis dešimtmečius susiduria su protekcionizmo reiškiniais. Pasaulio prekybos organizacija (PPO) buvo bejėgė susidūrusi su vis didėjančiomis išsivysčiusių šalių ribojančiomis priemonėmis, įskaitant sankcijų apribojimus. PPO ginčų sprendimo institucija jau kelerius metus negali visapusiškai veikti, nes JAV atsisako skirti naujus arbitražo institucijos teisėjus PPO[4].
Rusija turi savo santykių su Vakarais istoriją, kuri atsispindi jos priimamuose sprendimuose
Įvairių politinių žaidėjų dalyvavimo dabartiniame tarptautiniame kataklizme laipsnis skiriasi.
Daugelis stengiasi griežčiau atsiriboti nuo aršios konfrontacijos tarp Rusijos ir kolektyvinių Vakarų, vadovaujamų JAV, konflikto, kurį sukėlė Ukrainos klausimas.
Inicijuodami Rusijos užsienio valiutos atsargų įšaldymą, amerikiečiai sukėlė grandininę abejonių dėl tikrojo pasaulio ekonomikos „globalumo“ ir šalių finansinio turto saugumo užsienio rinkose reakciją. O brutalus Rusijos turto, įskaitant privačią nuosavybę užsienyje, „valymas“ parodė, kad Vakarų jurisdikcijos, esant reikalui, yra pasirengusios vadovautis politiniu tikslingumu, o ne teisės viršenybės principu. Žvelgdamos į Rusijos pavyzdį kitos šalys svarsto, ar turėtų mažinti riziką ir apsaugoti savo finansinį turtą.
JAV supranta, kad jų statymai šiame žaidime yra panašūs į Rusijos, o gal net didesni. Ant kortos pastatytas dolerio, kaip pagrindinės pasaulio rezervinės valiutos, likimas, o tai yra visos pastarųjų dešimtmečių pasaulio ekonomikos pagrindas. Pagal jos logiką, pagrindinės išteklių ir žaliavų gamintojos – Rusija ir Kinija – keitė savo fizines prekes į JAV valiutą, aiškiai ne tam, kad galiausiai jos būtų įšaldytos.
Neabejotina, kad tai, kas vyksta, nėra tik regioninis konfliktas ar net ginčas dėl to, kuris iš pagrindinių veikėjų užims aukštesnę vietą tarptautinėje hierarchijoje. Kyla klausimas, ar pati ši hierarchija išliks tokia, kaip esame įpratę, ir, jei taip, kaip ji galėtų būti sudaryta.
