Branduolinė energija grįžta į madą
Lenkija ir JAV kompanija „Westinghouse Electric Company“ pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo projektuojant pirmąją Vidurio Europos atominę elektrinę.
Tuo tarpu Estija taip pat pasirinko: bendrovė „Fermi Energia“ pasirinko „GE Hitachi Nuclear Energy“ (GEH) reaktorių „BWRX-300“, kuris šioje Baltijos šalyje galėtų būti pradėtas naudoti iki 2030-ųjų pradžios.
Prancūzijoje net siekiama, kad Europos Sąjungos (ES) klimato direktyvose branduolinė energija būtų prilyginta atsinaujinantiesiems energijos šaltiniams.
Kitos Vakarų Europos šalys taip pat nenusigręžia nuo branduolinės energijos. Pavyzdžiui, Vokietija pratęsė atominių elektrinių reaktorių eksploatavimo laiką.
Šiame kontekste išsiskiria Lietuva, ilgą laiką neigiamai atsiliepusi apie šią energetikos rūšį, dėl stojimo į ES uždariusi vienintelę savo atominę elektrinę ir jau išmontuojanti jos reaktorius.
Tačiau metams bėgant, o žemyno energetinei situacijai kintant, Lietuva atsidūrė keblioje padėtyje: anksčiau drauge su Vakarų Europa kritiškai atsiliepusi apie branduolinę energiją, dabar bus priversta pakeisti plokštelę.
Priklausomybė nuo Rusijos energetikos Vokietiją grąžino į realybę
Energetikos krizė Europoje pirmiausiai pakeitė didžiųjų ir turtingųjų žemyno valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos nuomonę apie branduolinę energetiką. Anksčiau, Vokietijos žaliųjų partija ir socialdemokratai ne kartą griežtai pasisakė prieš branduolinę energiją, tačiau dabar naratyvas kinta, atominių jėgainių, kurios anksčiau buvo pasmerktos uždarymui, eksplotavimo laikas dabar yra pratęsiamas.
Šiuo metu Vokietijoje veikia trys branduoliniai reaktoriai, kurie pagamina apie 6 proc. šalies elektros energijos. Žinoma, tai toli gražu nepanašu į 1990-uosius, kai 19 branduolinių elektrinių gamino apie trečdalį šalies elektros energijos. Berlynas turėjo planą atsisakyti branduolinės energijos iki 2022 m. pabaigos, tačiau Rusijos karas Ukrainoje privertė permąstyti energetinio saugumo klausimus ne tik Vokietijoje, bet ir visame žemyne.
Iki praėjusių metų Vokietija ir Rusija buvo artimos energetinės partnerės, pastaroji tiekė šaliai didžiąją dalį naftos ir gamtinių dujų. Tačiau dėl Rusijos karo Europa ir Vokietija artėjant žiemai ėmė ieškoti alternatyvų rusiškai energetikai ir vėl atsigręžė į branduolinę energiją. Dabar Vokietija, regis, net iš naujo persvarsto savo branduolinės energijos atsisakymo strategiją, o visuomenė tam pritaria.
Anksčiau, po Fukušimos katastrofos Japonijoje, dauguma visuomenės narių griežtai pasisakė už laipsnišką branduolinės energijos atsisakymą; dabar daugiau kaip 80 proc. vokiečių pasisako už tai, kad būtų pratęstas esamų Vokietijos branduolinių reaktorių eksploatavimo laikas.
Aplinkosaugos ekspertai ir energetikos specialistai sutaria, kad branduolinė energija laikoma geresniu energijos šaltiniu nei grįžimas prie anglių deginimo. Olandijoje įsikūrusios ir prieš branduolinę energetiką pasisakančios grupės „WISE“ duomenimis, atominės elektrinės išmeta 117 g CO2 kilovatvalandei, t. y. mažiau, palyginti su rusvųjų anglių deginimu, kuris išmeta daugiau kaip 1 000 g CO2 kilovatvalandei.
Prancūzai branduolinę energiją siekia paversti ekologiška
Prie branduolinės energijos ištakų grįžta ir prancūzai. Šalyje aktyviai siekiama įteisinti nuostatą, kad branduolinė energetika būtų vertinama kaip atsinaujinančios energijos šaltinis. Ši diskusija persikėlė ir į Briuselio kabinetus: Europos Parlamentas (EP) neseniai nusprendė, kad vandenilis, išgaunamas naudojant Prancūzijos branduolinį elektros tinklą, bus priskiriamas mažo anglies dioksido kiekio kategorijai[ref kt-2].
Manoma, kad kiek mažesniu, tačiau taip pat reikšmingu mastu ir Jungtinė Karalystė siekia, kad branduolinė energija būtų pripažinta tvaria ir švaria energija.
Jei branduolinė energija bus pripažinta kaip atsinaujinančios energijos šaltinis, tai galėtų paskatinti viešojo sektoriaus investicijas, nes tokios investicijos staiga būtų laikomos tvariomis, o vyriausybės taip pat galėtų siūlyti lėšas iš tvarių obligacijų ir taupymo fondų.
Lenkija jau po kelių metų pradės atominės elektrinės statybas
Karas iš pagrindų pakeitė Europos energetikos rinką ir nepaliaujamai keičia toliau. Paskutinė naujiena yra ta, jog mūsų kaimynė Lenkija ir „Westinghouse Electric Company“ pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo projektuojant naują atominę elektrinę. Lenkijos klimato ir aplinkos ministrė Anna Moskva ir JAV ambasadorius Lenkijoje Markas Brzezinskis pasirašė susitarimą Varšuvoje, tuomet, kai joje lankėsi JAV prezidentas Joe Bidenas.
Ministrė A. Moskva sakė, kad elektrinę tikimasi pradėti statyti 2026 m. Tikimasi, kad elektrinė pradės tiekti elektros energiją Lenkijos elektros tinklams 2032 m. Vėlesni blokai būtų pradėti naudoti vėliau, iki 2040 m. Vyriausybės pareigūnai teigia, kad atominėje elektrinėje bus įrengti šeši AP1000 slėginio vandens reaktoriai, kurių bendras gamybos pajėgumas sieks nuo 6 iki 9 GW.
Lenkija, siekdama sumažinti anglies dioksido išmetimą elektros energijos gamybos sektoriuje jau kurį laiką tiria branduolinės energijos ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių panaudojimo galimybes. Šiuo metu šalis apie 70 proc. elektros energijos gauna iš juodąsias ir rudąsias anglis deginančių elektrinių.
Estijos atominės elektrinės vizijos lieka miglotos
Estija taip pat seka iš paskos Lenkijai. Dar pernai pranešta, kad Estijos vyriausybės darbo grupės parengtoje naujoje ataskaitoje teigiama, kad Estija iki 2035 m. gali pasistatyti atominę elektrinę.
„Kokia kaina bus iš tikrųjų, sužinosime iš šių konkursų, taip pat turėsime atsižvelgti į tai, kad iki 2028 m., kai galbūt pradėsime statybas, neaišku, kokios bus žaliavų kainos, palūkanų normos ir darbo jėgos kainos“, – sako „Fermi Energia“ vadovas Kalevas Kallemetsas.
2022 m. rugsėjį kompanija pranešė, kad priims trijų rangovų pasiūlymus. Dabar „Fermi Energia“ paskelbė, kad jau yra pasirinkta laimėtoja ir teigia, kad pasirašys projekto rengimo ir preliminarių darbų sutartį. Išrinktas„ GEH BWRX-300“ projektas yra 300 MWe galios vandeniu aušinamas, natūralios cirkuliacijos SMR su pasyviosiomis saugos sistemomis, kuris remiasi „GEH ESBWR“ verdančio vandens reaktoriaus projektavimo ir licencijavimo pagrindu.
Tiesa, žengiant branduolinės energetikos keliu, ekspertai Estiją ragina neskubėti. Energetikos profesorius Alaras Konistas sako, kad reikia branduolinio kuro ir susitarimų dėl branduolinių atliekų šalinimo.
„Turime apsvarstyti, kiek norime būti nepriklausomi energijos gamybos srityje, nes jei, pavyzdžiui, naudosime saulės, vėjo, geoterminę, skalūnų ar biokuro energiją, galėsime nuspręsti, kaip ir kada ją naudosime, nepriklausomai nuo kitų šalių.“
Jo teigimu, Estijai taip pat trūksta specialistų, kurie galėtų užbaigti perėjimą prie branduolinės energetikos.
„Nėra prasmės dalyti pažadus, jei neturime tarptautinių susitarimų, pakankamai specialistų ar tinkamos priežiūros institucijos šalyje. Branduoliniams reaktoriams vietos yra ir kitose Baltijos šalyse. Galėtume apsvarstyti (galimybę) statyti atominę elektrinę kartu su kaimyninėmis šalimis. Greičiausias būdas (tai padaryti) būtų Lietuvoje. Nors Ignalinos elektrinė buvo uždaryta, Lietuva turi (reikalingų) darbuotojų ir tarptautinių susitarimų. Įkurti (elektrinę) Estijoje nėra neįmanoma, tačiau tai tikrai užtruks ilgiau nei Lietuvoje“, – sakė A. Konistas.
Lietuva „prašovė“ dėl Ignalinos atominės elektrinės
Dabar, kai už branduolinę energiją pasisako vis daugiau valstybių, Lietuva taip pat aktyviau diskutuoja branduolinės enegetikos klausimu. Energetikos viceministrė Daiva Garbaliauskaitė sako, kad Lietuvoje po 2030 metų išaugsiant elektros poreikiui, branduolinė energetika gali tapti vis svarbesnė ir aktualesnė.
„Taigi, branduolinė energetika yra ant stalo ir mes svarstome apie ją. Manau, kad sprendimai bus priimti, kuomet analizė ir modeliavimas parodys, koks yra efektyviausias ir ekonomiškai patraukliausias kelias Lietuvai vystant elektros gamybą“, – teigė viceministrė.
Energetikos ministras Dainius Kreivys anksčiau sakė, kad dekarbonizuojant pramonę, Lietuvai po 2030 metų gali prireikti mažų branduolinių reaktorių. Tačiau tokie svarstymai atrodo gerokai pavėluoti.
O branduolinę energiją Lietuva jau turėjo. Tai buvo Ignalinos atominė elektrinė, pastatyta sovietmečiu. Ji buvo viena iš didžiausių atominių elektrinių Europoje, turėjusi du „RBMK“ tipo reaktorius, kurių bendra galia siekė 2370 megavatų. Žinoma, kaip atsimena dalis visuomenės, po 1986 m. įvykusios Černobylio katastrofos buvo atkreiptas didesnis dėmesys į „RBMK“ tipo reaktorių, kurie buvo plačiai naudojami Sovietų Sąjungoje, saugą.
Reaguojant į tai, Ignalinos elektrinė buvo modernizuota, tačiau susirūpinimas dėl jos saugumo išliko. Galiausiai, 1999 m. Lietuva sutiko uždaryti elektrinę kaip stojimo į ES sąlygą. Pirmasis Ignalinos reaktorius buvo sustabdytas 2004 m., antrasis buvo uždarytas 2009 m.
Jėgainės uždarymas turėjo didelį poveikį Lietuvos energijos tiekimui, tai taip pat turėjo ekonominių pasekmių, nes elektrinė buvo pagrindinis regiono darbdavys. Dabar akivaizdu, kad nei Lietuvos, nei Europos politikai tuomet nežvelgė pakankamai toli į ateitį ir nenumanė, kad branduolinė energija netrukus vėl taps aktuali.
