Lietuvoje – ledų skandalas
Lietuvoje kilo naujas skandalas dėl sunkiai suvokiamų maisto produktų kainų. Paaiškėjo, kad populiarūs lietuvių pagaminti ledai „Baltija“ Latvijoje kainuoja 1,5 euro, o Lietuvoje beveik visu 1 euru brangiau. Latvijoje pigesni ir lietuvių gamintojo varškės sūreliai.
Tokia situacija greitai sudomino visuomenę. Internautai ėmė spėlioti, kodėl gi Lietuvoje pagaminta prekė, eksportuota į netolimą užsienį, ten yra ženkliai pigesnė.
Prekybos tinklų atstovai ėmė gintis ir vardinti aibę, prekės kainai įtaką darančių veiksnių. Tuo tarpu ekonomistai ėmė kalbėti apie perkamąją galią, kuri mūsų šalyje neva yra žymiai didesnė nei Latvijoje. Tačiau tokios kalbos neįtikino piliečių.
Prekybininkų įtikinėjimai, kad Lietuvoje už lietuvišką produkciją reikia mokėti daugiau atrodo absurdiški, o ekonomistai ir kainų specialistai nustebino ne vieną, ledų kainas ir jų įperkamumą prilygindami galimybei įsigyti nekilnojamą turtą (NT).
Lietuviški ledai pigiau atsieina kaimyninėje Latvijoje
Lietuvių pagaminti ledai „Baltija“, kuriuos gamina „UAB Unilever Lietuva ledų gamyba“, geriau žinomas kaip „Ingman“, Latvijoje kainuoja 1,5 euro, o štai Lietuvoje beveik 1 euru brangiau; kainos skiriasi net to paties tinklo parduotuvėse. Ledai „Baltija“ parduotuvėje „Rimi“ kainuoja 1,69 euro, o jau Lietuvoje šio tinklo parduotuvėse už juos tenka mokėti net 2,49 euro[1].
Be to, ledai net nėra vienintelė prekė, kuri yra brangesnė Lietuvoje nei kaimyninėje Latvijoje. Pavyzdžiui, sūrelis „Magija“ su aguonomis Lietuvoje kainuoja 0, 59 euro centus, o Latvijoje jis kainuoja 0, 49 euro centus. Kai prekei yra taikoma akcija – sūrelis kainuoja vos 0, 25 euro centus. Lietuvoje „Rimi“ prekybos tinklas tokius pat sūrelius parduoda ir už 0, 61 euro centą.
Kodėl taip yra? Prekybos tinklų atstovai įvardija skirtingas priežastis. „Maximos“ atstovė Raminta Gecevičiūtė sako, kad kainodara sudaroma individualiai, priklausomai nuo kiekvienos šalies rinkos ir joje esančios konkurencijos, su prekybos tinklu bendradarbiaujančių tiekėjų įkainių.
Tuo tarpu „Rimi Lietuva“ atstovė Eglės Krasauskienė teigia, kad prekių kainai įtaką daro dar daugiau veiksnių. Ji išskiria ir darbo užmokesčio krepšelius, ir energetinius resursus, parduotuvių patalpų nuomos ir išlaikymo kaštus. Vis dėlto, Lietuvos prekybininkai ignoruoja faktą, kad Latvijoje susiduriama su tokiomis pat išlaidomis, tačiau prekių kainų vistiek yra nustatoma žemesnė.
Lietuviški maisto produktai yra kokybiškesni? Už tą kokybę reikia sumokėti
O „Pricer.lt atstovas sako, kad dėl aukštesnių maisto kainų Lietuvoje, iš dalies yra kalti patys pirkėjai.
„Už meilę reikia mokėti daugiau. O Latvijoje nėra toks mylimas, ten kiti mylimi, vienintelis už paprastus nežinomus ledus argumentas pirkti yra kaina, tai ir duoda broliams latviams geresnę kainą“, – sako „Pricer.lt“ atstovas Petras Čepkauskas.
P. Čepkauskas pastebi, kad dalis vartotojų nesutinka mokėti brangiau ir pradeda vartoti pigesnius, prastesnės kokybės maisto produktus. Tuo tarpu dalis sutinka permokėti už realią ar numanomą vertę ir susimąsto tik tuomet, kaina išauga dvigubai ar dar daugiau.
Apie tai, kad lietuviški produktai būtent Lietuvoje yra brangesni nei užsienyje kalbama jau seniai. Gamintojai teigia, kad taip yra dėl PVM skirtumų, mat Lietuvoje jis yra 21 proc., o daugelyje šalių jis sumažintas arba būtiniausiems maisto produktams jo visiškai nėra[2].
Svarbus yra ir pakuotės mokestis. Jeigu įmonės eksportuoja, pavyzdžiui, produkciją iš Lietuvos, jo mokėti nereikia, nes pakuotė yra išvežama. O kitose šalyse jis yra arba labai mažas, arba jis neegzistuoja. Kiti gamintojai sako, kad lietuviškos produkcijos atpiginti neleidžia energijos kainos bei komunaliniai mokesčiai.
Ekonomistai pabrėžia, kad užsienyje, daugelio vartotojų manymu, lietuviška prekė neprilygs vietinėms, todėl turi turėti pranašumą – šiuo atveju tai yra mažesnė kaina. O patys lietuviai, kartais net klaidingai, yra įsitikinę, kad lietuviška prekė yra geresnė už latvišką, lenkišką ar ispanišką. Toks lojalumas kiša koją patiems, mat pardavėjai žino, kad pirkėjas mokės brangiau
Nors ekonomistai pabrėžia, kai toks reiškinys, kai vietoje pagamintos prekės užsienyje parduodamos pigiau, Lietuvoje nėra išskirtinis. Tačiau būtent tai mums yra aktualiausia. O problema, regis, gyvuoja jau seniai. Dar 2017 m. buvo skelbta, kad kurie lietuviški produktai Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, krabų lazdelės ir šokoladas, yra pigesni nei Lietuvoje[3].
Ekonomistai ir kainų ekspertai ledų pirkimą prilygina NT įsigijimui
Dabartinėje ledų kainų skandalo situacijoje keliamas paprastas klausimas: ar Lietuvos prekybininkai aukštomis maisto produktų kainomis iš tiesų padengia dideles savo išlaidas ar tiesiog siekia pralobti?
Į tokią diskusiją įstraukė ne tik eiliniai piliečiai, bet ir ekonomistai, kurie aiškina, kad ši situacija yra visiškai normali, o pyktį esą neverta, nes aukštos kainos yra nulemtos gero gyvenimo ir augančio pragyvenimo lygio.
Pasisakydamas šia tema ekonomistas Nerijus Mačiulis palygino latvių ir lietuvių minimalių atlyginimų sumas: Latvijoje minimalus mėnesio atlygis siekia 620 eurų, Lietuvoje – 840 eurų. Vidutinis bruto atlyginimas Latvijoje – 1462 eurų, Lietuvoje – 1960 eurų[4].
Tuomet ekonomistas kažkodėl atkreipė dėmesį ir į vidutinio buto kv. metro kainas. Vilniuje suma siekia 2510 eurų, tuo metu Rygoje – 1366 eurų, o naujos statybos ir renovuotų butų – 2026 eurus.
„Taip, skiriasi ne tik veiklos kaštai bet ir perkamoji galia – lietuviai gerokai turtingesni už latvius, gali ir nori įpirkti brangesnius butus ir ledus“, – įvertino situaciją N.Mačiulis.
Vis dėlto, nei Lietuvoje, nei Latvijoje toli gražu ne kiekvienas pilietis sostinėje gali nusipirkti nuosavą būstą. Ekonomisto vertinama perkamoji galia taip pat atspindi menką dalį Lietuvos, o tuo pat metu net nėra vertinamas faktas, kiek daug žmonių, norėdami išmaitinti save ir savo šeimą bazinių maisto produktų yra priversti važiuoti pirkti į kaimyninę Lenkiją.
Vis dėlto, sulyginęs NT ir ledų nusipirkimą N. Mačiulis tęsia, kad lyginant kainas reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad ledų kaina skiriasi ne tik Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir skirtinguose jų miestuose.
„Kunigiškėse už tą patį ledą moku dvigubai daugiau nei Tytuvėnuose, nes vienur pirkėjai atidžiai žiūri į kainą, o kitur kainos dažniausiai net neklausia, nes vienur pajamas pardavėjai gauna visus metus, o kitur tik vasarą arba tik savaitgaliais, todėl skiriasi ir marža (šiuo atveju prekybininkų, ne gamintojų)“, – komentavo N. Mačiulis.
Todėl, anot jo, neteisinga manyti, kad prekybininkai bando pasipinigauti, o tiesiog bando užsidirbti.
„Gal vieną dieną būsime ne tik turtingesni nei latviai, bet ir nebemanysime, kad rinkos ekonomikoje uždirbti pelną yra gėdinga, smerktina ar net baustina“, – sako ekonomistas.
Jam atsakė „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas P. Čepkauskas, kuris, taip pat, akcentavo ne ką kitą, bet perkamąją galią.
Jo skaičiavimais, latvis už minimalų 620 eurų atlyginimą gali įsigyti 389 porcijas ledų, kai viena kainuoja 1,59 euro. Tuo metu už vidutinį 1462 eurų atlyginimą – 919 porcijas. Lietuvis už 840 eurų minimalų atlyginimą gali įsigyti 337 porcijas „Baltijos“ ledų, kai viena kainuoja 2,49 euro, o už vidutinį 1960 eurų atlyginimą – 787 porcijas[5].
„Lietuvis su minimalia alga nusipirks 52 porcijomis (13 proc.) mažiau nei latvis, su vidutine alga – 132 porcijomis (16 proc.) mažiau. Taigi lietuvio perkamoji galia dėl aukštų kainų yra mažesnė nei latvio, o vidurinio sluoksnio situacija dar prastesnė“, – pastebi P. Čepkauskas.
Jis taip pat sugrįžta prie ledų palyginimo su NT ir teigia, kad lietuvio, gaunančio minimalią algą nekilnojamo turto perkamoji galia yra 26 proc. mažesnė nei latvio, o gaunančio vidutinę algą – 28 proc. mažesnė.
Pasak P. Čepkausko, tai atskleidžia Lietuvos ekonomikos problemą: visur pigiau, nes jie gyvena blogiau.
„Iš esmės mums patinka banksterių retorika. Viskas Lietuvoje nuostabu, veikia rinkos dėsniai. Latviai biednesni, todėl pas juos pigiau, vokiečiai turtingesni, didesnė perkamoji galia, todėl pas juos pigiau, Švedija visai kitoje platumoje gyvena. O gal viskas paprasčiau, Lietuvoje yra oligopolinė (vyrauja stambus verslas) rinka, kurioje kainas lemia ne rinkos dėsniai, o sutariamoji, suderinamoji kainodara?“ – svarsto P.Čepkauskas.
