Lyčių lygybės klausimas turi būti sprendžiamas bent jau formaliai
Kai nebelieka problemų, kurias reikia spręsti, ne bėda – susigalvojama naujų. O dar geriau, jei tos hipotetinės problemos sprendžiamos ne už dyką, o pasiūlius, pavyzdžiui, gausų Europos Sąjungos fondų finansavimą. Taip nutiko ir pas mus, kai buvo nuspręsta europines lėšas įsisavinti per dabar itin populiarią lyčių lygybės temą. Ir ne bet kur, o kultūros sektoriuje.
Kad Lietuvoje opi problema yra susijusi su lyčių lygybės klausimu kultūros srityje, nuspręsta remiantis atliktu Kristinos Mažeikaitės ir Kamilės Čelutkaitės tyrimu, iš kurio paaiškėjo, kad lyčių lygybės siekis Lietuvos kultūros formavimo ir įgyvendinimo dokumentuose esą vis dar nėra prioritetas, nors moterų ir vyrų emocinė bei ekonominė būklė yra vis dar nesulyginama moterų nenaudai.
Štai jau balandžio 6 dieną Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Renginių erdvėje ES programos „Kūrybiška Europa“ biuras Lietuvoje kartu su Lietuvos kultūros institutu bei Lietuvos kultūros taryba suorganizuos forumą „Lyčių lygybė kultūros sektoriuje“[1].
„Lyčių lygybė yra vienas svarbiausių Europos Sąjungos politikos prioritetų visose politikos sferose, tarp jų ir kultūros politikoje. ES ryžtingai ir aktyviai siekia įgyvendinti lyčių lygybės principą kultūros sektoriuje įvairiomis formomis: formaliais politiniais įsipareigojimais, finansiniais mechanizmais ir tyrimais apie lyčių lygybės padėtį ES kūrybinių industrijų sektoriuje“, – teigiama kvietime į forumą.
Toliau nesismulkinama – rašoma, kad Lietuva yra pasirašiusi ir priėmusi UNESCO konvenciją dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, ES pagrindinių teisių chartiją, sutartis, darbo planus ir išvadas dėl lyčių lygybės visuomenės, politikos ir kultūros srityse. Toliau teigiama, kad Lietuva bent jau formaliai yra įsipareigojusi siekti lyčių lygybės visuomenės, politikos ir kultūros sferose.
Paaiškinimas: kadangi tokie forumai problemos neišspręs, ją reikia spręsti bent jau formaliai, „ant popieriaus“, kad neprarastume tam skiriamų milžiniškų ES pinigų.
Biuro užduotis – viešinti kvietimus į konkursus ir padėti teikti paraiškas į juos
„Kūrybiška Europa“ biuras Lietuvoje taip pat veikia kaip dar viena šios programos dalis. Kaip viena iš pagrindinių ir svarbiausių šio biuro užduočių yra nurodomas informacijos skleidimas apie programos rengiamas specialias iniciatyvas, kvalifikacijų kėlimo galimybes. Biuras teigia turintis viešinti sėkmingus ir finansavimą laimėjusius projektus, taip pat konsultuoti potencialius pareiškėjus ir paramos gavėjus įvairiais klausimais.
Kitaip tariant, panašu, kad tai yra galimai dar viena ES pinigų lesykla.
Net ir peržvelgus „Kūrybiška Europa“ biuro Lietuvoje internetinį puslapį, paaiškėja, kad informacijos jame, tiek, kiek teigiama, taip pat nėra. Nors rašoma, kad šio biuro tikslas yra padėti pareiškėjams užpildyti paraiškas, skiltyje „Kaip pateikti paraišką“ – tik nuorodos į kitus puslapius anglų kalba.
Tuo tarpu oficialiame Europos Komisijos puslapyje nurodoma, kad 2021-2027 m. laikotarpio programos „Kūrybiška Europa“ biudžetas yra 2,44 mlrd. eurų, kas yra gerokai daugiau nei buvo numatyta ankstesnės programos (2014-2020 m.) įgyvendinimui (1,47 mlrd. eurų)[2].
Visa programa suskirstyta į tris paprogrames: kultūros, media ir tarpsektorinę, kurios rūpinasi skirtingomis sritimis.
Lietuvos kultūros taryba taip pat yra paskelbusi, kad 2023 m. „Kūrybiška Europa“ konkursui buvo pateikta 20 iniciatyvų, iš kurių keturios nepraėjo administracinės patikros, o 16 buvo perduotos vertinimui[3].
Iniciatyvas siuntė šios įstaigos: „Kauno bienalė“, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos šokio informacijos centras (keturiems projektams), „Menų Fabrikas“ (dviem projektams), Nacionalinis Kauno dramos teatras, „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, „Teatronas“, „Menų spaustuvė“, Vilniaus universitetas, „Saulės muzika“ bei „Svingo rojus“.
Moterų padėtis mene – vis dar nepavydėtina
Lietuvos kultūros tarybai 2022 metais atlikus lyčių lygybės tyrimą kultūros sektoriuje (autorės K. Čelutkaitė ir K. Mažeikaitė), paaiškėjo, kad net du kartus daugiau vyrų gauna didesnį nei 1 200 eurų atlygį (atskaičius mokesčius) nei moterų[5].
Tyrime buvo nustatyta, kad moterys diskriminaciją ir patyčias darbe patiria du kartus dažniau, seksualinį priekabiavimą – net šešis kartus dažniau, o visuotinio pripažinimo ir nacionalinio įvertinimo tuo tarpu sulaukia net 3,5 karto rečiau nei vyrai.
„Vyrauja stereotipas, kad moterys gali būti puikios vadovės, nuostabios vadybininkės, įžvalgios meno istorikės ir kritikės, bet kūrybos praktikoje stipriausi ir ryškiausi yra vyrai menininkai“, – skelbė Lietuvos kultūros taryba[5].
Tam pritarė ir diskusijoje dalyvavęs teatro kritikas, kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis, kurio teigimu, lyčių lygybės problema aidi ne tik meno ir kultūros srityje. Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla pridūrė, kad nelygybės problema nebūtinai gręžiasi tik į moteris – štai vaikų literatūros tyrimų srityje esą per pastaruosius dešimt metų yra vis dar daugiau moterų tyrėjų ir beveik nėra vyrų.
Kultūros istorikės Linos Kaminskaitės teigimu, kultūros sektoriuje vis dar gaji situacija, kai neretai meno projektams vadovauja moterys, kurios ir nudirba visą administracinį darbą, o kūrybinė galia esą atitenka vyrams.
Menininkė Eglė Grėbliauskaitė diskusijoje akcentavo, kad mene vis dar susiduriama ir su motinystės stigma, kai joms yra kone primetamas kaltės jausmas dėl pertraukos nuo kūrybos. Dėl to vaikų auginimui atsidavusi menininkė esą gali tapti nebeaktuali muziejams ir galerijoms, kadangi negali nepertraukiamai tiekti savo produkcijos.
Vidutiniai moterų ir vyrų atlyginimai beveik susilygino
Tačiau oficialiosios statistikos portalo darbo užmokesčio struktūros rodiklių duomenys, skelbiami kas ketverius metus, rodo, kad 2018 metais vyrų ir moterų šalyje uždirbamas vidutinis atlyginimas taip jau ženkliai nesiskyrė, nors ne itin dideli skirtumai ir buvo.
Vertinant pagal profesijų grupes, vadovai vyrai uždirbo vidutiniškai 1 637 eurus neatskaičius mokesčių, o moterys – 1 504,6 eurus, specialistai atitinkamai 1 405,7 ir 1 086,8 Eur, technikai ir jaunesnieji specialistai – 1 033,1 ir 805,7 eurus, įstaigų tarnautojai – 883,1 ir 747,6 eurus, paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai – 710,4 ir 607,6 eurus, kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai 809,8 ir 671,9 eurus, įrenginių ir mašinų operatoriai ir surinkėjai – 793,6 ir 719,6 eurus, nekvalifikuoti darbininkai – 593,8 ir 515,6 eurus[6].
Didžiausias atlyginimų skirtumas buvo tarp vyrų specialistų ir moterų specialisčių – atitinkamai 1 405,7 ir 1 086,8 Eur.
Taip pat nebuvo surinkta pakankamai duomenų, koks vidutinis moterų darbo užmokestis vyrauja kvalifikuotų žemės, miškų ir žuvininkystės ūkio srityse – vyrų darbuotojų darbo užmokestis čia siekė 601,4 eurus.
Stebint tokias tendencijas galima daryti prielaidą, jog naujausi duomenys veikiausiai bus dar iškalbingesni ir greičiausiai bus pateikiamas dar mažesnis atotrūkis tarp vyrų ir moterų gaunamų darbo užmokesčių.
