Kurie gyvi ir išnykę gyvūnai pasižymi stipriausia įkandimo jėga?

Sūriavandenis krokodilas turi didžiausią įkandimo jėgą

Tiranozauras (Tyrannosaurus rex) ir Megalodonas (išnykusi ryklių rūšis) yra pasikartojančios mokslinės fantastikos žvaigždės dėl konkrečios priežasties: jų įkandimai buvo išties žiaurūs (mirtini). Ir visgi, kurie išnykę ir gyvi padarai iš tikrųjų pasižymi stipriausia įkandimo jėga?

Įkandimo jėga, remiantis tyrimu, paskelbtu „Frontiers“, yra energija, kurią sukuria viršutinio ir apatinio žandikaulio raumenys ir kaulai gyvūnui įkandus^[1]. Būtent dėl šios stiprios jėgos tam tikriems padarams, kaip žinia, paprastai nėra problemų prispausti besipriešinantį grobį, prasibraunant pro jo odą ar šarvus^[2].

Nepaisant to, iš visų šiandieninių gyvų būtybių, sūriavandenis krokodilas (Crocodylus porosus) turi didžiausią žinomą įkandimo jėgą – 16 460 niutonų (niutonai matuoja jėgos dydį)^[3]. Taigi, kad ir kas atsidurtų šio gyvio nasruose, jis apgaubs bet kokį priešininką mirtina jėga. Kita vertus, spėjama, jog yra keletas varžovų, kurie galėtų mesti iššūkį, nors jų įkandimo jėga nebuvo išmatuota gyvoje aplinkoje.

Jei ši teorijų laikui bėgant pasitvirtintų, stipriausia įkandimo jėga galbūt pasižymėtų orkos (Orcinus orca), kurias Nyderlandų ryklių draugija preliminariai apskaičiavo siekiant 84 516 niutonų jėgą, o toliau – didžiojo baltojo ryklio (Carcharodon carcharias) įkandimo jėga, remiantis kompiuteriniais modeliais siekianti apie 18 000 niutonų.

Tiranozauras – stipriausią įkandimo jėgą istorijoje demonstravęs „karalius“

Tarp išnykusių gyvūnų, Tiranozauras galėjo būti žudikas-karalius, galintis pasigirti net 35 000 niutonų įkandimo jėga, kai prieš maždaug 66-68 mln. metų sutriuškino Žemę^[4].

Didžiulis ryklys Megalodonas (Otodus megalodon) tuo tarpu siaubė jūras prieš 15 milijonų metų, o jo įkandimo jėga tariamai galėjo būti 182 200 niutonų. Tačiau vis dar kyla klausimų, ar rykliai galėtų nugalėti dinozaurus šioje srityje. 

Juos, žinoma, būtų sunku supriešinti vienas su kitu, nes ryklių ir dinozaurų žandikauliai turi skirtingus dantų tipus ir skaičių. Tačiau įkandimo jėgą vis tik galima išmatuoti tiesiogiai arba netiesiogiai. 

Pavyzdžiui, norint nustatyti pasirinktų gyvūnų jėgą, pastarieji turi įkąsti į specialius jėgos matuoklius – tokiu būdu mokslininkai išmatavo ir sūriavandenio krokodilo įkandimą. 

Kitų gyvūnų, kurių mokslininkams nepavyko išmatuoti tokiu būdu, pavyzdžiui, orkų ir ryklių, įkandimo jėga pagrįsta tuo, kas žinoma apie jų kūno struktūrą, formą bei medžiojamo grobio tipą.

Be abejo, išnykę gyvūnai tyrėjams iki šiol yra mįslė. Tačiau šiam tikslui pasitelkiamas kompiuterinis modeliavimas, siekiant atkurti jau seniai suirusių žandikaulio raumenų konstrukciją.

Aštrūs dantys – būtinas kovos elementas

Į kaulus traiškantį ir paskutinius gyvybės syvus čiulpiantį manevrą, kaip jau supratote, „įeina“ daugybė savybių, įskaitant galvos ir žandikaulio stiprumą. Bet dantys taip pat yra didelio kalibro ginklas. 

Šiuo atveju vien Tiranozauro galva turėjo kaulus traiškančios galios, nors plėšrūnas taipogi pasižymėjo dantytais ir į peilį panašiais dantimis.

Visgi vienas elementas dominuoja labiausiai.

„Kūno dydis yra vienintelis svarbiausias veiksnys, lemiantis įkandimo jėgą“, – sakė Tampos universiteto Floridoje profesoriaus ir aplinkos studijų katedros vedėjas Danielis Huberis.

Profesorius taip pat išsiaiškino, jog įtaką daro ir plėšrūno galvos dydis, dažnai viršijantis visus „limitus“. Turbūt dėl to konkurencinėje kovoje yra svarbūs ne tik žandikaulio pritraukiamieji raumenys, atsakingi už aukos, esančios žabtuose, fiksavimą, bet ir kitų kūno dalių išmatavimai. Galiausiai pritraukiamųjų raumenų dydis ir padėtis gali evoliuciškai keistis, kad būtų maksimaliai padidinta jų jėga.

Remiantis kompiuteriniais dinozaurų „karaliaus“ modeliavimais, legendinis Tiranozauras tikriausiai turėjo galingus žandikaulius. Įdomiausia, kad, atsižvelgiant į jo dantų aštrumą, šio gyvūno įkandimo jėgos apskaičiavimai ilgainiui tik dar labiau išaugo, kartu su aštriais dantimis. Apskritai, kuo aštresnis danties galas, tuo didesnė įkandimo jėga, kadangi pastaroji sutelkiama danties gale. Taip nutiko ir šiuo atveju.

Vis tik ne visi gyvūnai, turintys didžiulę įkandimo jėgą, yra didžiuliai ir dantyti. Kai kurie, tiesą sakant, net nėra plėšrūnai. 

Galapagų didžiojo kikilio (Geospiza magnirostris) įkandimo jėga yra didžiausia lyginant su tokio tipo gyvūnais. Šis paukštis sveria tik apie 33 gramus, bet jo snapas gali suskaldyti kietus riešutus ir sėklas 70 niutonų jėga, o tai reiškia, kad pagal savo kūno dydį jis turi didžiausią jėgą. (Tai suteikia kikiliui 320 kartų didesnę įkandimo galią nei Tiranozaurui.)

O kaip mes, ta išmintingoji žmonių rūšis? 

Kone stipriausias galimas žmonių rūšies įkandimas siektų maždaug 1 000 niutonų, todėl mes net ir norėdami negalėtume būti toje pačioje lygoje.