Žmogus yra kur kas daugiau nei tik fizinis kūnas
Visų pirma, reikia suvokti, kad žmogus nėra vien fizinis kūnas. Tai, ką mes matome ir girdime, nėra šimtaprocentinė realybė. Didžioji dalis realybės yra fizinėms akims nematoma ir negirdima. Spalvų spektras, dažnių diapazonas toks platus, kad mūsų fizinis kūnas jo neaprėpia. Gal ir gerai, nes tikrai realybei mūsų protai, kol kas, per silpni. Greičiausiai, nesugebėtume atlaikyti viso krūvio ir šiuo metu išprotėtume. Patikėkite, plikyti melisų arbatą ir girdėti, kaip jos klykia – ne pati trokštamiausia patirtis.
Nuo vaikystės turėjau širdies ligą, kurios dėka patyriau, kad mirtimi niekas nesibaigia, kad, galbūt, ši realybė tėra sapnas, o tikras gyvenimas – TEN. Vieno širdies priepuolio metu patyriau artimą mirčiai patirtį, kai viena koja esi ten, kita čia; esi vienu metu visur, kur tik nukreipi dėmesį, matai save ir aplinką iš įvairių pozicijų, suvoki ir tiesiog žinai viską, ką tuo metu reikia ir nori žinoti. Jokios baimės, jokios tamsos, bet žodžiai yra bejėgiai perteikti visą patirtį ir būseną. Gal kada nors, kai aktyvuosime visus savo gebėjimus, tada ir galėsime siųsti mintis, hologramas, jausmus ir visiems bus viskas aišku.
Žmogus yra subtilaus ir fizinio kūno sintezė, susijungimas. Tai, ką mes vadiname siela, yra nemirtinga ir eina per tūkstančius įsikūnijimų bei renka patirtį. Fiziniame kūne DNR veikia kaip sielos skaitytuvas. Vos užsimezgus gyvybei ir susiformavus kūdikio DNR, prasideda aplinkos skenavimas. Siela, kuri pasiruošusi ateiti į žemę, nuskenuojama ir pagal gautą informaciją prasideda tolimesnis fizinio kūno vystymasis – įgimtos ligos, lytis, asmeninės savybės.
Juk ne šiaip sau niekad neskridęs lėktuvu žmogus paniškai bijo skristi, arba gimsta su fiziniais pažeidimais, nors giminėje visi sąlyginai sveiki. Net mūsų charakterio savybės, dažniausiai, yra atsineštos ir suformuotos praėjusiuose gyvenimuose. Sakote, kad tai suformuoja socialinė, kultūrinė aplinka? Bet juk siela prieš gimdama pasirenka, kur, kada, pas ką gimti, kokių patirčių jai reikia. Viskas prasideda ten, kur fizinės akys nemato, bet…
Pažinę save ir sutelkę energiją reikiama kryptimi kuriame savo ateitį
Į žemę ateiname ne tuščiomis. Mes turime visus įrankius save atskleisti, tik tuos įrankius naudojame ne pagal paskirtį. Kalbu apie mitais apipintą vidinį matymą. Daug kas galvoja, kad tai kažkas tokio, ką gali daryti tik ypatingi žmonės ar išrinktieji, nors iš tikro, mes tai naudojame visi, kiekvieną dieną. Tik ne pagal paskirtį.
Kuris iš jūsų negalėtų įsivaizduoti ir matyti, kaip atrodo namas, kuriame gyvenate, iš išorės? Ar kam nors reikia išbėgti į kiemą, gal galėtų tai pamatyti? Arba, kuris iš jūsų negalite įsivaizduoti, kad esate, pvz., sporto salėje ir girdite trenerio švilpuką, kviečiantį žaidėjus žaidimo pradžiai, kamuolio bumbsėjimą į žemę? Visa tai yra mumyse, tai ir yra tie įrankiai, kuriuos privalome išmokti naudoti pagal paskirtį, nes su jais kuriame viską. Tiek matoma, tiek nematoma. Kiekviena mintis sukuria vaizdinį, o tas vaizdinys, paremtas emocija, turi potencialą tapti realybe. Dėl to labai svarbu išmokti sekti ir stebėti savo mintis, jausmus, žodžius, veiksmus, nes nuo to viskas ir prasideda.
Tai ką daryti? Pabandykite save suvokti daugiau, nei kaip fizinį kūną. Kokie jūs būtumėte, jei neturėtumėte fizinio kūno? Kaip atrodytų visas tas nepamatuojamas, tūkstančius gyvenimų, įvairiuose pasauliuose, sukaupęs „duomenų bankas“, „superkompiuteris“? Ar norėtumėte iš jo, t. y., savęs, gauti visą šiame gyvenime reikiamą informaciją?
Prisiminkime, kad viską valdo mūsų mintys, jausmai, vaizdiniai, ketinimai. Per nesąmoningą gyvenimo periodą gali būti taip, kad tas ryšys tarp mūsų proto ir esybės užsiteršė, užsiblokavo, „nusireguliavo bangos“. Taip gali būti dėl daugybės priežasčių – savo kelio pametimo, aplinkinių įtakos, nepasitikėjimo, baimių, netikėjimo ir t. t. Jei norime susijungti su savimi tuo, kas esame be fizinio kūno, tai tokią mintį ir ištransliuojame:
Aš atstatau savo ryšį, išvalau jį nuo visko, kas ne mano, praplečiu tiek, kiek galima šiuo metu, paleidžiu laisvai cirkuliuoti reikiamas energijas, suvokimus, informaciją.
Tai, ką pasakėte, įsivaizduokite, paleiskite fantaziją ir „pažiūrėkite“, kaip tai galėtų atrodyti. Išjauskite tą energijų, informacijos ir suvokimų srautą, matykite, kaip tai atiteka iki jūsų, kaip prasiplėtusi sąmonė tai priima ir adaptuoja jums suprantamu būdų šiame gyvenime. Tai galite daryti kiekvieną dieną, reikalui esant, impulsui kilus, įvairiose situacijose. Tiesiog matykite savo viduje tai, kas nematoma.
Mintys linkę materializuotis, todėl svajokime drąsiai, o baimes įveikime
Vidinio matymo panaudojimo galimybės yra beribės, bet turime pasirinkti, kurį vilką savyje maitinsime. Kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes. Yra Visatos taisyklės, kurių reikėtų laikytis, kurias mes visi viduje žinome, tik sąmoningai ar nesąmoningai, renkamės jas laužyti.
Aš renkuosi nesikišti į kitų gyvenimus, nekeisti ne mano nustatytos tvarkos, nerodyti pirštu į kitą, o atsigręžti į save ir prisiimti atsakomybes už savo gyvenimą. Norėdama keisti gyvenimą, visų pirma keičiu pati save. Paprastas pavyzdėlis: Australijoje dega miškai. Kas medituoja, kas meldžiasi, kas panikuoja. Aš į viską žiūriu taip:
Jei ši situacija mane užkabino – ką ji nori man parodyti apie mane pačią? Ar aš pati nesu greitai užsiplieskianti? Ar manyje nėra per daug išreikšto užsidegimo, pykčio?
Uždavus sau šiuos klausimus, dažniausiai iškyla kokia nors situacija, kurioje pamatau save ir užsiplieskusią, ir užsidegusią ir dėl to priėmusią neteisingą sprendimą. Štai čia ir pasireiškia galimybė panaudoti vidinį matymą.
Paimkime, kad ir pykčio emociją. Dažnai mes emocijas jaučiame fiziniu kūnu – jei bijome, pagreitėja pulsas, dreba rankos, pakerta kojas, jei pykstame – sugniaužiame kumščius ar sukandame dantis, o gal užsiplieskia krūtinės plotas ar galva? Pabandykime iš šono pažiūrėti, kurioje kūno vietoje „gyvena“ pykčio emocija? Kaip ji atrodo, kokios spalvos, ką daro su mūsų struktūromis? Pajauskime tai. Ar norime, kad tai vyktų, kad tai turėtų įtakos mūsų sprendimams? Juk yra skirtumas, kaip mes elgiamės skatinami pykčio, o kaip – ramybės ir kokius sprendimus tuomet priimame?
Tai va. Turime įrankius, tad ir dirbame. Mintyse pasakome – aš keičiu ir transformuoju savo pykčio energiją į ramybę, atsiprašau visų, kas nukentėjo nuo mano pykčio, atstatau pažeistą tvarką, kam reikia – siunčiu energetines kompensacijas. Paprastas sakinukas, bet pabandykite kiekvieną savo teiginį įsivaizduoti ir išjausti, pamatyti, kaip tai vyksta, kaip pyktis transformuojasi į ramybę, keičia savo spalvą ar poveikį jūsų struktūroms, kaip siunčiasi atsiprašymas nukentėjusiems žmonėms, kaip iki jūsų ateina iš jūsų sielos suvokimai ir informacija. Išjauskite ramybę ir pažiūrėkite, kaip būtumėte elgęsi toje situacijoje, jei būtų valdęs ne pyktis, o vyravusi ramybė, kaip skirtųsi sprendimai ir situacijos baigtis?
Kiekviena situacija, kiekvienas žmogus, kuris mus užkabina savo elgesiu, mums rodo tik apie mūsų pačių savybes, kurias, galbūt, reikia keisti – kontrolę, pyktį, baimę, nepasitikėjimą, nerimą ir t. t. Tai ačiū viskam, kas vyksta aplink, ir rodo, kur dar reikia su savimi padirbėti. Tokiu principu savaitę laiko save stebint, galima pasiekti puikių rezultatų. Mažėjant neigiamų emocijų balansui, mažėja ir retėja situacijos, kurios parodo, kiek dar negatyvo yra mūsų viduje. Taip galima valyti ir tvarkyti santykius, kurie yra skaudinantys ar nedarnūs, sveikatą, kuri yra šlubuojanti ir nešanti žinutę mums, kad kažkur pažeidžiame dėsnius ir veikiame destruktyviai su savimi ar aplinka. Mūsų galimybės neribotos, tik tereikia pradėti jomis naudotis, o toliau – kiti horizontai.
Pradžioje užsiminiau apie šių įrankių neteisingą panaudojimą. Mes tą darome kaskart, kai įsivaizduojame, kad netenkame darbo, kad suserga ar miršta mūsų mylimi žmonės ar mes patys, kai kuriame siaubo filmukus apie viską, kas blogo mums gali nutikti. Privalome išmokti tvarkytis su tuo ir palaikyti minčių higieną, atkabinti nuo savęs astralinius parazitus, kurie visas tas mintis mums ir kiša.
Ką daryti? Suvokti, kokia emocija skatina tokių filmukų gamybą, o ką daryti su neigiamomis emocijomis – jau parašiau. Tada mintyse sau pasakyti – anuliuoju visa, ką dabar negatyvaus sukūriau. Tai panašu į balionų pūtimą. Kažkokią neigiamą mintį palaikome savo energija vis apie tai galvodami, jei dar pridedame vaizdinį ir emociją – tai tiesiausias kelias į materializavimą. Tai turime suvokti ir suprasti, kad ką sukūrėme negatyvaus, turime ir sutvarkyti, kad tai netaptų realybe. Anuliuodami įsivaizduojame, kaip paleistą energiją iš tų balionų susigrąžiname, kaip ją transformuojame į teigiamą, kaip išnysta mūsų neigiamos kūrybos pasekmės.
Užsiminiau ir apie astralinius parazitus. Juos prilyginčiau fizinio pasaulio uodams, dėlėms, erkėms ir visiems kitiems, kurie naudojasi svetima gerove. Bėda ta, kad jiems reikia mūsų neigiamų energijų, jie mus pasiekia tada, kai mes vibruojame žemame dažnyje, „gyvename rūsyje“. Todėl yra svarbu padaryti pasirinkimą – ar norime ir toliau gyventi rūsyje, ar jau lipsime ten, kur šviesiau ir aukščiau?
Galime pamatyti, kiek ir kokių astralinių parazitų mus aplipę, kokiomis neigiamomis emocijomis jie maitinasi. Pakeitę savyje neigiamas energijas į teigiamas ir „pamaitinę“ tuos astralinius parazitus meile, pamatysime, kaip jie nuo mūsų atšoka, kaip mes jiems tampame nepasiekiami, nes jie negali gyventi aukštose vibracijose. Žinoma, jų yra įvairių, bet pradžiai – susitvarkykime su šitais, kad sklandžiai galėtume eiti toliau, plėstume savo suvokimo ribas ir matymo lauką.
