Kone už buto kainą parduodami privačiam asmeniui priklausančio Kurėnų dvaro fragmentai Ukmergėje
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos kviečia įsigyti ir prikelti naujam gyvenimui apleistą Kurėnų dvarą. Kaina – panaši kaip buto didmiestyje, tačiau už gražaus skelbimo slypi sudėtingi ir sekinantys biurokratiniai procesai.
Šiuo metu parduodami 11,2 ha Kurėnų dvaro sodybos fragmentai gali pritraukti ne vieno piliečio akį – šimtamečio parko apsupta teritorija, pastatas su savo istorija, o dar ir greta tyvuliuojantis Kurėnų ežeras[1]. Visgi, jei tai dar nesudomino, kaina tikrai gali priversti susimąstyti, ar verta varžyti save viename iš didmiesčių butų, ar geriau investuoti į rūmus – už 1923 m. pastatytą dvaro kompleksą norima 240 tūkst. eurų.
Tačiau toks ir kiti panašūs skelbimai labai greitai gali tapti tik pele pelėkautuose. Mat tokį pastatą įsigijus optimistiškai nusiteikusiam žmogui, vėliau gali kaip reikiant atsirūgti. O labiausiai – susižavėjus maža dvaro kaina, vėliau dar trigubai tiek gali tekti pakloti, kadangi restauruoti kultūros paveldą – kone prilyginama Sizifo darbui. Sunerimti verčia ir tai, kad dvaras yra perduodamas iš rankų į rankas – nurodoma, kad dabartiniai savininkai esą yra paruošę dvaro rekonstrukcijos ir pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams projektą.
Taip pat skelbiama, kad šiame dvare gyvenusios Gintautų, Dąbrowskių, Kozakowskių šeimos, ženkliai prisidėjusios prie Lietuvos, kaip nepriklausomos šalies, istorijos.
Atsakomybė už „supūdytą“ dvarą tenka Kultūros paveldo departamentui?
Tačiau nepaisant viso biurokratinio mechanizmo, kuris nuo pradžios iki pat pabaigos seks naujuosius dvaro savininkus, vertėtų paminėti ir apie tokių dvarų būklę, nors prisidengiama kultūros paveldo etikete. Pastaroji reiškia, kad pagal savo norus savo įsigytame turte negalėsite nieko koreguoti – turėsite kiekviename žingsnyje laikytis restauracijos nurodymų, kas reiškia didžiules papildomas išlaidas.
Visgi, čia reiktų pažvelgti kiek iš kitos pusės – štai tie patys kultūros paveldui priklausantys objektai „pūdomi“ iki tol, kol arba sugriūna, arba juos įsigyja kūrybingas žmogus su gana plačia pinigine nenumatytiems atvejams. Tačiau, kol šie objektai sėkmingai kirmija gamtos apsuptyje, Kultūros paveldo departamentui jie nėra įdomūs – valstybė nesiima nei savo lėšomis tvarkyti tokių objektų, nei palengvinti naštos juos įsigijusiems.
O sprendimas būtų gana paprastas – štai vienas gyventojas, rėžęs, kad apskritai nėra aišku, kokią atsakomybę už supūdytus objektus prisiima Kultūros paveldo departamentas, o štai jį įsigijusio žmogaus viltys ir optimizmas taip greitai išgaruoja, kad dažniausiai pasirenkama išvis nieko nedaryti.
Kaip sprendimo būdą internautas pasiūlė galimybę departamentui finansuoti sumos skirtumą, kuris susidarė po žmogaus paskaičiuotos renovacijos sąmatos ir KPD darbuotojų nurodytos. Tuo atveju, jei skirtumo padengimas yra negalimas, verčiau tada departamentas turėtų teikti tik rekomendacinio lygmens pasiūlymus.
Kita vertus, šio dvaro fragmentų esą net greta esantis ežeras negelbsti, o kadangi žemė yra „su paveldu“, jos kaina esą turėtų dar labiau kristi. Mat renovuojant būtent pagal KPD reikalavimus (kitaip renovuoti galimybės nėra), susidaro didžiulės sumos. Jei savininkas jų neturi ir stengiasi išsiversti pigiau – šiam skiriamos baudos. Jos taip pat skiriamos ir tuo atveju, jei pastatas išvis paliekamas taip, kaip yra.
„Net už dyką ir su priemoka neimčiau. Kas taps šio paveldo savininku, turės didelę naštą tvarkyti, atstatyti, o kitaip gresia didelės baudos už nepriežiūrą. Valstybinės institucijos tiek nualina ir supūdo tokius objektus, kad net patys nenori jų atstatyti. Jiems geriau kuo greičiau parduoti, o po to kištis į būsimo savininko reikalus atstatant.“ – piktinosi gyventojas.
Kiti svarstė, kad dvaro tikrai nepirks žmonės, neturintys pinigų. O tie, kurie jų turi, esą mieliau patys nuo pat pradžių pasistatys savo dvarus, kai nereikės renovuoti nei supelijusių sienų, nei tenkinti absurdiškų KPD reikalavimų.
Valstybė gali ir kompensuoti dalį sumokėtos sumos
Prieš įsigyjant panašius objektus vertėtų įvertinti ir tai, kad toks turtas turėtų būti pilnai perkamas iš žmogaus „kišenės“, mat vargu, ar koks bankas pasiryš finansuoti tokios būklės nekilnojamąjį turtą. Be visa ko, reikėtų įvertinti ir turimas lėšas renovacijai – galima kreiptis dėl paramos į valstybę, tačiau visas šis procesas gerokai užsitęs, o objektas ilgai stovėti be priežiūros irgi negali.
KPD skelbia, kad naudojantis Paveldotvarkos programa, valstybė gali finansuoti tokio objekto tvarkybos darbus, tik pagal vieną finansavimo paraišką maksimali suma yra 500 tūkst. eurų. Finansuoti restauracijos darbus esą galima iki 100 proc. sumos, jei šie objektai ne mažiau kaip per 5 metus nuo finansavimo sutarties pasirašymo dienos nebus naudojami ūkinei ar komercinei veiklai.
Kultūros vertybių registro duomenimis, šių metų pradžioje šalyje buvo 25 903 nekilnojami objektai, iš kurių 21 303 buvo nustatytos vertingos savybės[2].
