Kristina ZAMARYTĖ-SAKAVIČIENĖ: Ačiū, ekspertės, bet jūsų pagalbos nereikia

Ačiū, ekspertės, bet jūsų pagalbos nereikia – mes patys susitvarkysime savo namuose

Lyčių lygybės ekspertė (titulas savaime skamba ironiškai) Margarita Jankauskaitė nori padaryti tvarką mūsų virtuvėse: išlyginti „nemokamo darbo namuose“ pasidalinimą tarp vyrų ir moterų. Anot jos, tai yra lyčių (ne)lygybės indikatorius, rodantis, kad namų ruoša linkusios užsiimti moterys yra engiamos aukos.

Ekspertės pasirinktas terminas „nemokamas darbas namuose“ suponuoja, kad moterys turėtų jausti neteisybę, jei negauna finansinio atlygio už pagamintus pietus, sutvarkytus namus, išskalbtus rūbus... Paskaitai straipsnį ir nejučia širdy pradeda kirbėti savigailos ir kaltinimo kirminai.

Hm, tai kas kaltas? Kas turi mokėti, bet nesumoka už tą nesibaigiantį kasdienį triūsą namuose? Iš konteksto aišku, kad vyrai žmonoms (sugyventiniai sugyventinėms). O jei namie daugiau dirba vyras, tai žmona jam? O gal ir paaugę vaikai turėtų mokėti tėvams už pagamintus pietus, švarią patalynę, aprangą ir kt.? O už kūdikį auginančių mamos ir (ar) tėčio nemiegotas naktis, sauskelnių keitimą ir visas kitas „paslaugas“ kada nors bus atsilyginta? O prižiūrimi seneliai turėtų mokėti savo vaikams ir anūkams?

Normaliame pasaulyje šeimos nariai rūpinasi ir padeda vieni kitiems, nes tai įprasmina mūsų gyvenimus ir daro geresniais žmonėmis. Iki šiol rūpestis artimaisiais buvo grįstas meile, o ne finansiniu atlygiu. „Nemokamas darbas namuose“ skamba tiek pat protingai, kaip ir „nesudegęs namas Vilniuje“ – jis ir turi būti nesudegęs.

O jei jau užsimojote sulyginti darbus namuose, tai gal verta pasidairyti plačiau?

Tyrimo nedariau, bet, pavyzdžiui, vakar mačiau, kaip keli vyrai kiemuose kasė sniegą. Anksčiau mačiau vieną vyrą dažantį namo stogą. Dar kelis – kasančius griovius vandentiekiui, kelis mūrijančius laiptus, montuojančius elektros instaliaciją... Nepamenu, kad kaimynystėje būčiau mačiusi moterį pjaunant žolę (o vyrai tai daro nuolat). Galima būtų vardyti toliau – visi žinome, kokie darbai yra labiau būdingi vyrams. Paprastai jie reikalauja didesnės fizinės (ar psichinės) jėgos ir ištvermės. Tai gal lyčių lygybės ekspertai teiksis praplėsti savo veiklos lauką ir pagaliau suvarys moteris į griovius, lieps kabarotis ant stogų, išsiųs į karinę tarnybą? Kiek daug neteisybės vyrų atžvilgiu!

Žinoma, blogai, jei moteriai namie užkraunama nepakeliama našta, o vyras nuolat tinginiauja. Tačiau normaliu atveju ne valstybė ar ekspertai nustato pareigas namuose, o šeimos nariai patys dalijasi darbus pagal tai, kas ką geriau moka, kas kada turi laiko, kas mažiau pavargęs, kas ką labiau mėgsta...

Vyrai ir moterys yra SKIRTINGI. Normalu, kad moterys dažniau imasi vienų, o vyrai kitų darbų, kad bendromis pastangomis užtikrintų šeimai reikalingus finansus bei visokeriopą gerovę.

Turime vyrišką arba moterišką prigimtį ir geriau sekasi tada, kai elgiamės pagal ją, o ne jai priešindamiesi

Moterys dažniau nei vyrai namuose prižiūri vaikus ne todėl, kad joms taip liepė patriarchatas, bet todėl, kad jos vaikus išnešioja, pagimdo, turi krūtis ir gali žindyti. Moterys vidutiniškai yra švelnesnės, kantresnės, nuolaidesnės, nes tokios savybės svarbios rūpinantis trapiais ir ypač reikliais kūdikiais. Vyrai dažnai yra stipresni, veržlesni ir kai kuriose srityse drąsesni, nes tūkstančius metų vargo, kad savo šeimai sumedžiotų kaloringo maisto bei apgintų šeimą nuo įvairių pavojų. Šiuos ir susijusius lyčių skirtumus lemia evoliucijos suformuoti genetiniai, fiziologiniai, hormoniniai, psichiniai mechanizmai. O tai savo ruožtu lemia ir skirtingus gyvenimo bei profesinius pasirinkimus (tai nėra taisyklės be išimčių, bet akivaizdžios natūralios tendencijos).

M. Jankauskaitės ir panašių eksperčių rašinėjimai lieja ir lieja nuodus į moterų gyvenimus – pastarosios vietoj laimės rūpinantis artimiausiais ima jausti nuoskaudas dėl tariamos neteisybės. Ne pats darbas namuose, o būtent nuolatinis raginimas šalia vaikų auginimo padaryti stulbinamą karjerą kelia stresą. Toksiškas mitas, kad svarbiausi dalykai vyksta kažkur biuruose, posėdžių salėse, o ne šeimoje. Toksiškas mitas, kad motinystė – kilniausias ir prasmingiausias moteriškas pasirinkimas – nėra pakankamas pagrindas moteriai džiaugtis ir didžiuotis.

Lygybės eksperčių primetami stereotipai neva turėtų moteris išlaisvinti, tačiau iš tiesų turi priešingą efektą – spraudžia jas į besiplėšančių tarp vidinio pašaukimo būti mama ir su vyrais dėl galios konkuruojančių karjerisčių vaidmenį, kuris sekina ir trukdo būti laimingoms. Tai rodo moterų, kurios, patikėjusios feministinėmis iliuzijomis, pavėluoja sukurti šeimą, tapti mamomis, negali skirti pakankamai dėmesio savo vaikams, apklausos. Neabejotinai šie nauji stereotipai prisideda prie skyrybų skaičiaus didėjimo ir gimdymų skaičiaus mažėjimo senstančiose ir nykstančiose Vakarų visuomenėse.

M. Jankauskaitės siūlymai, kaip spręsti nemokamo darbo namuose nelygybės problemą, „nuostabiai originalūs“: valstybė turi perimti daugiau vaikų ir senelių priežiūros. Žinoma, svetimi žmonės rūpinsis jais už atlyginimą. Kaip galima numanyti, ekspertė taip pat siūlo keisti visuomenės nuostatas (senus stereotipus), „maskulinizuoti“ su rūpinimusi susijusį žodyną bei viešųjų erdvių organizavimą. O galiausiai, anot M. Jankauskaitės, patys vyrai turėtų „kritiškai permąstyti savo ilgus šimtmečius TURĖTAS PRIVILEGIJAS ignoruoti rūpinimosi ir priežiūros pareigas“...

Aš kaip žmona, dukra, mama ir kaip nepriklausomos Lietuvos pilietė nesutinku su tokiu vyrų ir moterų santykių vertinimu.

Vyrai ir moterys gali rūpintis ir paprastai rūpinasi savo artimaisiais skirtingai

Daug vyrų pasiaukojamai kovojo už tai, kad mes dabar galėtume gyventi laisvoje šalyje. Daug vyrų kūrė Lietuvą nuo pamatų tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Neabejotinai moterys neatsiliko ir neatsilieka – vyrai ir moterys kartu, vieni kitus palaikydami ir aukodamiesi, puoselėja Lietuvos bendrąjį gėrį, siekia savo, savo artimųjų ir visos šalies klestėjimo. Vyrų kaltinimas dominavimu, privilegijų turėjimu ir kartojimas, kad moterys buvo ir yra nelygybės aukos, nepadės siekti lygiavertės partnerystės šeimose. Tai supriešina abiejų lyčių atstovus ir dar stipriau įtvirtina silpnų ir nuo vyrų priklausomų moterų stereotipą. 

Praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus, kai išsivadavome iš marksistine ideologija grįstos sovietinės sistemos. Ar vis dar tikime, kad visuomenės skaldymas į aukas ir engėjus gali atnešti gerų rezultatų? Ar nepasitikėjimas gyventojų gebėjimu savarankiškai tvarkyti savo šeimos gyvenimus ir bandymas išlyginti natūralius skirtumus valstybiniu lygintuvu gali būti sėkmingas? Argi lygiavertės partnerystės siekis šeimose neturėtų vesti priešinga kryptimi – į pagarbą ir pasitikėjimą vieni kitais, vyrų ir moterų sutaikinimą, darnos jų santykiuose atkūrimą?

Patikimiausias laimės garantas šeimoje yra DĖKINGUMAS ir ATLAIDUMAS, o ne bandymas pamatuoti, suskaičiuoti ir sulyginti, kiek kuris darbų nudirbo, kiek kam kas sumokėjo.