Šalis, nusprendusi atsisakyti kariuomenės ir uždrausti medžioklę
Vienas iš populiarėjančių turizmo regionų pasaulyje – Centrinė Amerika. Itin graži gamta – žydros lagūnos, sodrūs atogrąžų miškai, ugnimi alsuojantys ugnikalniai, indėnų civilizacijų palikimas – viskas atrodo tarsi pasaka, tačiau yra tikra. O šiuo metu atvykti traukia ir tai, kad šiame regione nėra keliavimo suvaržymų.
Lankomiausia Centrinės Amerikos šalis yra Kosta Rika. Siaurame ruože tarp Karibų jūros rytuose ir Ramiojo vandenyno vakaruose išsidėsčiusi Kosta Rika yra maždaug penktadaliu mažesnė už Lietuvą. Šiaurėje ji ribojasi su Nikaragva, o pietuose – su Panama. Kosta Rikai taip pat priklauso Ramiajame vandenyne netoli jos esančios Chiros, Kanio ir Kokosų salos. Net ketvirtadalis šalies teritorijos yra nacionaliniai parkai bei draustiniai, o pati valstybė kartais vadinama šalimi-draustiniu.
Šalyje vyrauja musoninis subekvatorinis klimatas su gausiu metiniu kritulių kiekiu ir nedideliais sezoniniais temperatūros svyravimais.
Didelė teritorijos dalis apaugusi raudonmedžių ir atogrąžų kedrų miškais. Čia auginama kava, kakava, bananai, ananasai, cukranendrės, ryžiai, dalis jų – eksportui. Kosta Rikoje auginamos kavos, bananų bei ananasų galima įsigyti ir Lietuvoje. Vakarinėje Kosta Rikos dalyje yra aukso bei sidabro telkinių.
Prieškolumbiniu laikotarpiu Kosta Rikoje gyveno indėnai: majai, actekai ir čorotegai. 1502 m. Kostą Riką priplaukė Kristupas Kolumbas – šalis buvo kolonizuota ir tapo piečiausia Naujosios Ispanijos sritimi. Trumpai prisijungusi prie Meksikos imperijos, vėliau tapo Jungtinių Centrinės Amerikos Provincijų dalimi, o nuo 1839 m. yra nepriklausoma valstybė. Joje gyvena daugiau nei 5 milijonai gyventojų, o parlamentą sudaro vos 57 deputatai.
Dar 1949 m. šalyje buvo panaikinta kariuomenė. Kosta Rikos politika nukreipta į darnų vystymąsi, ekoturizmo plėtojimą. Prieš trejetą metų šalyje buvo visiškai uždrausta medžioklė. Tikima, kad Kosta Rika šiemet taps pirmąją pasaulio valstybe, kuriai pavyko pažaboti anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimą.
Šalies pragyvenimo lygis – aukštesnis nei Lietuvoje, ir kainos kiek didesnės: pavalgyti nebrangiame restorane kainuos 8-10 eurų, kavos puodelio kaina – apie 2 eurus. Vietinė valiuta – Kosta Rikos kolonai.
Atogrąžų miškuose prieglobstį randa saugomos gyvūnų rūšys
Kosta Rikoje veikia tik du tarptautiniai oro uostai – sostinėje San Chosė bei Liberijoje, tad kelionę daugelis pradeda viename iš šių miestų. San Chosė – tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi mažesnis už Vilnių miestas, apsuptas žalumos. Tai šalies politinis, ekonominis ir kultūrinis centras. Jame galima pasigrožėti kolonijinio stiliaus gatvelėmis ir aikštėmis, aplankyti katedrą, Nacionalinį Kosta Rikos muziejų, pasivaikščioti po La Sabanos metropolinį parką, o Nacionaliniame Kosta Rikos teatre – pasižiūrėti spektaklių ar pasiklausyti Nacionalinio simfoninio orkestro atliekamos muzikos. Šiame teatre galima dažnai sutikti kultūrą ypač vertinantį šalies prezidentą Carlosą Alvarado Quesadą. O besidomintys kava gali sudalyvauti Kosta Rikos Kavos instituto rengiamuose mokymuose.
Visgi miestuose ilgai užsibūti neverta, nes Kosta Rikos turtas – gamta.
Dievinantiems jūrą ir paplūdimius būtina aplankyti Nikojos pusiasalį. Jame išsidėstę paplūdimiai laikomi vienais gražiausių pasaulyje. Tylūs ir jaukūs žvejų kaimeliai tapo traukos centru tiek ramaus poilsio pasiilgusiems žmonėms, keliaujančioms šeimoms, tiek nardytojams ir banglentininkams. Beje, šiame regione – itin daug ilgaamžių: lėtas gyvenimo tempas ir šviežias maistas tikrai turi tam įtakos.
Keliautojų pamiltas Manuelio Antonio nacionalinis parkas – mažiausias šalyje, tačiau laikomas pačiu gražiausiu (o žurnalo „Forbes“ išrinktas ir vienu gražiausių nacionalinių parkų pasaulyje). Jame – ir kerintys balto smėlio paplūdimiai, ir paslėptos olos, ir itin sodrūs atogrąžų miškai su daugybe laukinių gyvūnų – kai kuriuos jų galima pamatyti tik čia.
Rincon de La Vieja nacionalinis parkas, pavadintas šalia esančio ugnikalnio vardu – dar viena puiki vieta mėgstantiems stebėti laukinę gamtą, o ypač – laukinius paukščius. Taip pat šis parkas garsėja kriokliais, karštosiomis versmėmis ir fumarolėmis (ugnikalnių papėdėse esančiais garų ir dujų mišinius į aplinką taškančiais šaltiniais).
Arenalio nacionalinis parkas – išsidėstęs šalia Arenalio ugnikalnio (šis ugnikalnis yra jauniausias ir aktyviausias iš visų šalyje esančių). Tai itin populiari vieta turistiniams žygiams – kad ir kur beeitum, atsiveria nuostabūs vaizdai, o prie kraterių galima stebėti nuo karščio įkaitusias uolas ir ugnikalnio „spjaudomą“ lavą – ypač gražu naktį.
Tortugero nacionalinis parkas – dar viena atogrąžų miškų teritorija su turtinga bioįvairove. Tai pelkėta vieta, kur suformuodami daugybę salelių, lagūnų, kanalų susijungia gėlas ir jūros vandenys. Čia patogiausia keliauti valtele. Tortugero pakrantėje jauniklius veda net trijų rūšių jūriniai vėžliai. Patiems laimingiausiems keliautojams pavyksta pasigrožėti itin įkvėpiančiu vaizdu – kai vos išsiritę vėžlių mažyliai, sutelkę visas jėgas, skuba į atgal jūrą.
Monteverde draustinis – įkurtas ant Tilarano ugnikalnio šlaitų, laikomas geriausia vieta susipažinti su Kosta Rikos gamtos įvairove: jo teritorijoje gyvena daugiau nei 100 rūšių žinduolių, 400 rūšių paukščių, auga apie 2500 augalų. Pasigrožėti atogražų miškais galima žygiuojant pėsčiųjų takais, vaikštant virš medžių viršūnių įrengtais kabačiais tiltais, o drasiausi – čiuožiant specialiais trosais.
Tai tik keletas gražiausių Kosta Rikos vietų. Iš viso šalyje yra 30 nacionalinių parkų, daug kitų lankytinų vietų. Susiplanuoti kelionę galima atsižvelgiant į turimą laiką, interesus, biudžetą. Vieni keliautojai skiria šaliai vos porą savaičių, kiti tikina, kad ja atsigrožėti neužtenka ir keleto mėnesių.
Virtuvė – ryžiai, pupelės, kukurūzai, į bananų lapus įvynioti patiekalai
Kaip ir kitoms regiono valstybėms, šaliai būdingas europietiškos, afrikietiškos, azijietiškos bei vietų indėnų kulinarijos derinys. Kosta Rikoje auginama daugybė rūšių vaisių, daržovių ir prieskoninių augalų, o pakrantės siūlo įvairios žuvies bei jūros gėrybių. Šalies žemdirbiai augina karves, kiaules, naminius paukščius. Kosta Rikos virtuvėje dominuoja ryžiai, pupelės, kukurūzai, patiekalai skaninami prieskoniais ir aštriais padažais.
Nacionaliniu patiekalu laikomas „gallo pinto“, arba tiesiog „pinto“ – ryžių ir pupelių patiekalas. Ryžiai ir pupelės verdami kartu, įdedama ir šiek tiek svogūno, paprikos, įvairių prieskonių – skamba, kaip blankus patiekalas, tačiau iš tiesų yra labai skanus.
Kosta Rikoje mėgstami įvairūs troškiniai, sriubos. Kone populiariausia jų – „sopa negra“ – tiršta sriuba, verdama iš juodųjų pupelių, pomidorų, paprikų, svogūno, gausiai skaninama šviežiais kalendros lapais, „Tabasco“ padažu. Patiekiant į ją paprastai įpjaustomas virtas kiaušinis.
„Tamales“ – garuose troškinti patiekalai, įvynioti į bananų lapus. Į „tamales“ dedami kukurūzų miltų, ryžių, pupelių, žirnių, avinžirnių, įvairių daržovių, mėsos. Išvyniojus, lapus galima išmesti arba naudoti vietoje lėkštės.
Dar vienas itin populiarus (paprastas, bet skanus!) užkandis – „patacones“. Tai aliejuje keptos platano riekelės tešloje. Jos gali būti valgomos vienos, ar su įvairiais padažais.
„Casado“ – ant didelės lėkštės patiekiamas asorti: ryžiai, pupelės, salotos, tortilijos gabaliukai, keptas platanas, mėsa arba žuvis. Patiekalo pavadinimas, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vestuves – matyt norima pasakyti, kad jame susijungia įvairiausi komponentai. Valgant restorane šalia „casado“ paprastai patiekiama ir šviežių sulčių.
Populiarus desertas – „arroz con leche“ – piene virti ryžiai su cukrumi, žiupsneliu druskos, citrinos žievele bei cinamonu.
Itin mėgstamas gėrimas Kosta Rikoje – „aqua dulce“ – jis gaminamas užplikant verdančiu vandeniu ar pienu nerafinuoto cukraus gabaliuką. Kita gėrimo versija – „aqua de sapo“ – nerafinuoto cukraus gabaliukas ištirpinamas vandeniu skiestose atšaldytose citrinos ar laimo sultyse bei pagardinamas tarkuotu imbieru.
„Rasbaladera“ – itin turtingo skonio kreminis gėrimas, gaminamas iš ryžių, miežių, cukraus, cinamono, gvazdikėlių, muškato, vanilės ir pieno.
„Batidos“ – glotnučiai, gaminami vandens arba pieno pagrindu su įvairiais egzotiniais vaisiais.
Keliaujant po Kosta Riką sunkumų nepatiria ir veganai bei vegetarai – daugumoje restoranų bei užkandinių yra siūloma ir jiems pritaikymų patiekalų.
Lauktuvėms iš Kosta Rikos galite vežti kavos, kakavos, aštrių padažų, iš bambuko pluošto pasiūtų drabužių, medinių papuošalų. Turistų mėgstamas suvenyras yra ir itin gražūs Kosta Rikos pašto ženklai su įvairiausiais egzotiškais gyvūnais bei paukščiais (dar smagiau pasiųsti kam nors atvirutę paštu – ši tradicija yra labai žavi, gaila, kad jau nykstanti).
