Konditerijos meistrė Jolanta atskleidė kaip išsirinkti skaniausią šakotį

Sapne regėta vizija tapo įmonės vizitine kortele

Kauno rajone, Garliavoje veikianti UAB „Kačergės vingis“ žinoma nuo 2001 metų, nors savo gyvavimo istoriją skaičiuoja jau kone 40 metų. Šeimos įkurtas verslas anksčiau veikė kitu pavadinimu ir per ilgą gyvavimo istoriją patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių. Apie ypatingo skonio konditerinių skanėstų gamybą, jų receptūrą ir verslo paslaptis padėjusias išlikti sunkiausiu metu portalo 77.lt skaitytojams papasakojo šioje įmonėje technologe dirbanti ir už gamybos procesus atsakinga Jolanta Jasinskaitė.

Ar UAB „Kačergės vingis“ tai yra Jūsų šeimos verslas?

Taip, tai yra mūsų šeimos verslas. Šios įmonės įkūrėja ir savininkė yra mano vyro mama, o aš čia dirbu technologe ir esu atsakinga už gamybą.

Gaminame įvairius konditerinius gaminius: tortus, šakočius, zefyrines gėles, zefyrinių gėlių puokštes. Profesionalios konditerių rankos sukuria unikalius tortus, kuriuos siūlome klientams tiek ypatingoms progoms, tiek kasdieniam vartojimui. Mūsų tortai yra ne tik skanūs, bet ir gražūs, lyg meno kūriniai. Vizitinė įmonės kortelė – tai iš šakočių gaminamas tortas. Šio gaminio receptą aš susapnavau, kai įmonė išgyveno sunkų laikmetį. Sapne regėjau, kaip aš trupinu šakotį, dedu jo gabalėlius į indą ir gaminu tortą. Kitą dieną atėjusi į darbą pabandžiau tokį tortą pagaminti ir tai pavyko. Dabar šių šakočių tortų galima įsigyti ir paragauti visoje Lietuvoje. Žinoma, ilgainiui tokius tortus gaminti pradėjo ir kiti gamintojai. Bet originalų šakočių torto receptą sukūrėme mes. Per dieną jų pagaminame apie 200 kilogramų.

Koks yra pats naujausias Jūsų įmonėje gaminamas konditerijos gaminys ir kaip jį vertina klientai?

Naujovė, kuri pas mus atsirado praėjusiais metais prieškalėdiniu laikotarpiu – tai šakočiai be pridėtinio cukraus. Juos kepant vietoje cukraus naudojamas natūralus saldiklis. Lietuvos gyventojai yra gana konservatyvūs žmonės, todėl naujas gaminys populiarus ir vis dar bandomas gali išlikti ne vienerius metus. Kita naujovė – tai yra zefyrinės puokštės, kurios labai populiarios vestuvių ir kitų švenčių metu. Jas žmonės netgi dovanoja vietoje gyvų gėlių.

Kiek Jūsų įmonėje dirba darbuotojų ir kaip pavyko suburti kolektyvą?

Mūsų įmonė nėra didelė, pas mus dirba apie 10 darbuotojų. Visi yra ilgamečiai darbuotojai. Kadrų kaitos mūsų įmonei pavyko išvengti. Visi esame kaip šeima, kartu švenčiame šventes, vieni kitus pažįstame taip, kaip savo artimus.

Išlikti padėjo sąžiningas požiūris į žmones

Per ilgą Jūsų įmonės gyvavimo laikotarpį keitėsi ne tik politinė situacija Lietuvoje, bet ir valdžia, kaip pavyko atlaikyti permainas ir išlaikyti stabilumą?

Tikrai buvo sunkmečių, įmonė buvo atsidūrusi ir ant bankroto ribos. Tačiau išsilaikyti turbūt padėjo sąžiningas požiūris į žmones. Aš nemėgstu meluoti ir nemėgstu kai meluoja man. Be melo grįstus santykius stengėmės palaikyti su aplinkiniais žmonėmis ir turbūt todėl įgijome jų pasitikėjimą. Net ir sunkmečiu mes stengėmės investuoti į įmonės gerovę, laiku mokėti atlyginimus darbuotojams, patys prekiaudavome savo gaminama produkcija mugėse. Manęs net kartą yra paklausę ar man pačiai ne gėda stovėti per šaltį mugėje. Man nėra gėda nei dirbti, nei mugėje stovėti todėl, kad aš ne vogti einu, o dirbti, parduoti, pristatyti mūsų įmonėje gaminamus produktus.

Dalis Lietuvos gyventojų skursta, verslas mūsų valstybėje taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus, dėl nepalankių sąlygų tėvynėje daug verslininkų bankrutavo ir išvažiavo sotesnio kąsnio ieškoti svetur, tačiau Jūs likote čia. Kodėl?

Galbūt todėl, kad aš esu nacionalistė. Nenorėčiau ir negalėčiau gyventi niekur kitur. Galiu išvažiuoti paatostogauti į svečią šalį, bet visada noriu grįžti į namus. Aš esu tos kartos žmogus, kuris matė ir puikiai atsimena 1991 metų įvykius Lietuvoje. Man norisi, kad mūsų Lietuva būtų kitokia nei dabar yra. Man liūdna, kad Lietuvos jaunimas baigęs mokslus išvažiuoja dirbti svetur. Norisi, kad jie liktų čia ir kurtų gerovę savo tėvynėje. Dabar jaunimas beveik nebemoka lietuviškai rašyti, bet yra puikiai įvaldę anglų kalbą. Mūsų karta mokėsi rusų kalbos, bet rusizmas mūsų nenužudė. Mes iki šiol išsaugojome lietuvišką raštą, kalbą. Tačiau dabartinę jaunimo kartą anglizmas žudo. Turime stengtis išsaugoti lietuvybę, o ne dairytis kas vyksta Amerikoje ar dar kažkur.

Grįžkime prie pokalbio apie Jūsų verslą. Papasakokite apie gamybos apimtis bei rinką, kur realizuojate savo gardėsius?

Gamybos apimtis sunku apskaičiuoti. Mes dirbame pagal užsakymus, todėl masinės gamybos nevykdome. Gruodžio mėnesį prieškalėdiniu laikotarpiu užsakymų sulaukiame gerokai daugiau nei įprastai. Tačiau įprastu laikotarpiu, ypač pastaruoju metu, kai Lietuva išgyvena krizę, žmonės labiau perka būtinas prekes. Tortai ar kiti gardėsiai tai jau yra prabangos prekė.

Savo gaminius mes realizuojame Lietuvos rinkoje. „Kačergės vingio“ produkcijos galima įsigyti įvairiose nedidelėse parduotuvėlėse, taip pat didžiųjų prekybos tinklų – „Rimi“, „Norfa“, „Šilas“ – parduotuvėse.

Šakotis – tai produktas su charakteriu

Atskleiskite paslaptį mūsų skaitytojams, kaip reikėtų išsirinkti geros kokybės šakotį, kaip atskirti jį iš gausaus įvairių gamintojų siūlomo asortimento?

Gerą šakotį reikia rinktis pagal gaminio sudėtį, ingredientus ir nežiūrėti į pakuotės grožį. Svarbu tai, kas pakuotės viduje. Taip pat svarbu pasižiūrėti į konditerinio gaminio galiojimo laiką bei vertinant akimis stengtis išsirinkti natūralų produktą – nei per blyškų, nei per gelsvą, kaip sakoma, kad pirmiausiai šakotis būtų „valgomas“ akimis, o paskui jau ir ragaujamas.

Sakykite, kodėl kartais šakočiai būna minkšti, o kartais trapūs ir kieti?

Į šitą klausimą atsakyti sunku. Šakotis tai produktas su charakteriu. Jų konsistensiją sąlygoja aplinkos temperatūra. Jeigu aplinkoje šilta ir drėgna – šakotis bus minkštas, o jeigu sausa – tai ir šakotis bus sausas, ir trapus. Tiesiog jeigu nusiperkate sausą ir trapų šakotį, o norite minkšto, tai palaikykite jį drėgnoje patalpoje, jeigu norite sauso ir trapaus, tuomet priešingai, palaikykite jį sausoje aplinkoje. Nors gaminame šakočius pagal vieną receptūrą, jie visada būna skirtingi, kartais kieti ir trapūs, o kartais minkšti.

Prezidentui reikėtų rūpintis, kad žmonės galėtų gyventi oriai ir nestokotų duonos kąsnio

Ir pabaigai, ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, kurie galimai yra ir jūsų gaminamų konditerinių gaminių vartotojai?

Norėčiau palinkėti mažiau streso ir daugiau gerų emocijų bei geros sveikatos, o visa kita yra užgyvenama. Aš, kaip mūsų įmonės atstovė, esu įsitraukusi į labdaringą veiklą. Mes teikiame pagalbą, organizuojame stovyklas vaikams iš socialiai pažeistų šeimų. Pastebėjau, kad pagalbos ir dosnesnių aukų dažniau galima sulaukti iš žmonių, kurie gauna vidutines pajamas. Tuo tarpu pasiturintys ar didelius pelnus skaičiuojančių įmonių atstovai suranda įvairiausių paaiškinimų kodėl negali paremti ar paaukoti skurstančiam.

Jeigu aš laimėčiau milijoną, pirmiausiai Lietuvoje įkurčiau namus, kur galėtų gyventi vyrų skriaudžiamos moterys ar vaikai, kur jie galėtų auginti daržoves, vištas ar triušius. Padėčiau ne pabėgėliams kitataučiams, bet pasirūpinčiau savo valstybėje nepritekliuje gyvenančiais žmonėmis. Dabar prieš Kalėdas prasidės visokios akcijos, kai net prezidentas į lėkštę pils sriubą ir kvies aukoti stokojantiems. Prezidentui ne sriubą į lėkštę reikėtų pilti, o rūpintis, kad valstybėje gyvenantys žmonės galėtų gyventi oriai ir nestokotų duonos kąsnio. Lietuvoje yra vaikų, kurie neturi net batų, drabužių. Dėl to yra labai skaudu. Lietuviai aukojo bairaktarui ir įvairiems kitokiems kilniems tikslams, bet gal geriau aukotume savos valstybės žmonėms, kurie gyvena skurde ir nepritekliuje. Todėl norėčiau palinkėti išmokti dosniau dalintis tuo ką turime ir nenusisukti nuo beglobio, vienišo žmogaus, tapti nuoširdesniais ir geresniais žmonėmis.