Nacionalinio miškasodžio metu pasodinta 2,8 mln. medelių
Kasmet Valstybinė miškų urėdija su Aplinkos ministerija organizuoja „Nacionalinį miškasodį“. Šiais metais akcijoje dalyvavo rekordinis skaičius talkininkų, kurie kartu su šeimomis, draugais ir kolegomis sodino medelius daugiau nei 30-tyje sodinimo vietų visoje Lietuvoje. Tačiau kas iš tiesų slepiasi po šia gražia intencija ir kodėl kasmet reikia atsodinti didelius plotus miško, galima suprasti užklydus jau kone į bet kurį šalies mišką, kuriame plyti iškirstos didžiausios plynės, dažniausiai dar ir išbjaurotos sunkiąja technika. Lietuvos miškai tiesiog be gailesčio naikinami ir išparduodami, o atsodinti juos net milijonais medelių skuba ne kas kitas, o Lietuvos gyventojai, raginami tų, kurie tą mišką ir iškerta.
Net ir Aplinkos ministras Simonas Gentvilas ne be reikalo pastarąjį miškasodį pavadino „miško atkūrimu“. Kai jau tiek iškirsta, nelieka nieko kito kaip telkti tautą miškui atkūrinėti…
Tačiau ne viskas taip paprasta. Dažnas skubėjęs į tokį miškasodį įsivaizdavo, kad sodins medžius (bent jau medžio formą spėjusius įgauti augalus, keletą metų augintus grunte ar vazonuose), kokius paprastai ir įsigyjame norėdami pasodinti. Tačiau daugelio nusivylimui, nacionaliniame miškasodyje teko sodinti vos kelių centimetrų aukščio sodinukus, kuriuos pasodinus realiai net ir pamatyti sunku… Tad kada gi tas „miško atkūrimas“ iš tiesų atrodys taip gražiai, kaip jį bando nupiešti Aplinkos ministras, galima tik pabandyti įsivaizduoti. Matyt, tam prireiks mažiausiai dešimtmečio, o gal ir dar daugiau, kad pasodinti medelių sodinukai virstų jaunuolynu.
„Šiandien atkūrėme mišką, per visą Lietuvą pasodinome 2,8 mln. medžių visuose urėdijos padaliniuose. Lietuvoje gajus mitas, kad iškirtus mišką jis nėra atsodinamas. Bet taip nėra – miškas per trejus metus privalo būti atsodintas ir prižiūrėtas, o naujasis Miškų įstatymas įpareigos kontroliuoti, ar miškas užaugo“, – sakė Aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Pasak Valstybinių miškų urėdijos generalinio direktoriaus Valdo Kaubrės, Nacionalinis miškasodis kiekvienais metais pritraukia vis daugiau žmonių.
„Šiais metais džiaugiamės išties įspūdingu naujai įveisiamų miškų plotu – net 800 ha, kuriuose pasodinome 2,8 mln. naujų medžių. Džiaugiamės, jog kasmet miškasodis pritraukia vis daugiau talkininkų, kurie nebijo pasiraitoti rankovių savaitgalio dieną ir imtis prasmingo darbo – sodinti medelių. Visi drauge mes tikrai galime daugiau ir labai smagu, kad medžių sodinimas sutelkia tiek daug įvairių žmonių“, – sako Valstybinių miškų urėdijos vadovas V. Kaubrė[1].
Atsodina egles, kurios keičia dirvožemio PH
Tačiau ne visiems miškasodžio tradicija atrodo tokia jau nekalta. Juo labiau kad atsodinti medžius urėdija kviečia paprastus žmones, kurie prie medžių kirtimo niekaip neprisidėjo. Medžius kerta ir iš jų užsidirba urėdija, į „nacionalinį miškakirtį“ žmonių niekas nekviečia ir pelnu nesidalina. O kai jau norima panaikinti padarytą žalą gamtai – čia jau prašoma, kad visos šalies žmonės jiems padėtų.
Botanikas Mindaugas Ryla neslepia pasipiktinimo ir tuo, kad urėdija atsodina tokius medžius, kurie naudingiausia urėdijai, bet ne gamtai.
„Pelno siekianti korporacija, dulkina visų mūsų gamtos turtus, buveinėse palieka visišką jovalą, kuriam atsikurti reiks beveik 100 metų (minimum 20, kad arimai ir kelmynai akių nebadytų), ir visa tai pateikiama kaip galimybė prisidėti prie gamtos puoselėjimo“, – rašo M. Ryla.
Gamtininkas sako, kad jau kuris laikas kalbama, jog Lietuvoje nebepavyksta užauginti eglių dėl plačiai paplitusio kenkėjo – žievėgraužio tipografo, kuris graužia medžio kamieną palindęs po žieve. Kitaip sakant, sodinti galima, tačiau ar iš to sodinuko išaugs brandus medis – dar labai didelis klausimas, juk miškų masyvų niekas nuo kenkėjų nepurškia.
Tačiau kenkėjų problema, urėdijos, panašu, nekamuoja, nes miškasodyje labai didelė dalis sodinukų buvo ne kas kita, o būtent eglės. Kokia tikimybė, kad iš tų penkių centimetrų aukščio šakelių ateityje išaugs normalus eglynas? Panašu, kad gana maža.
„Ir kokius sodinukus mes matome paruoštus sodinimo talkai?!? Ogi eglaites! Nes eglės plantacijose dėl jų spartaus augimo ir greitesnės rotacijos galima greičiau atlikti kitus kirtimus (ir gauti daugiau pelno/pajamų). Bet – su viena sąlyga – jei tos eglės užaugs.
Bet *pyyyypt* tipografų populiacijos piko metu sodinti maistą būsimoms tipografų kartoms… Reikia turėti fantazijos!“, – rašo M. Ryla.
Tačiau problema ne tik ta, kad egles sunku užauginti iki brandžių medžių ir brandaus miško. Eglės, pasak botaniko, yra pati blogiausia kultūra gamtiniu požiūriu.
„Tankiose plantacijose iki žemės neprasiskverbia saulės šviesa ir bioįvairovė tokiose plantacijose būna itin skurdi. Plius – krentantys dygliai pakeičia dirvos pH, taip ilgiems metams pakeisdami dirvožemį kitiems medžiams nepalankia linkme“, – savo feisbuko įraše rašo specialistas[2].
Kabinetinių klerkų medžių sodinimas – „pakazūcha“
Tačiau tai, ar pasodinti medeliai užaugs ar ne, mažai kas gilinasi. Panašu, kad ne itin tai rūpi ir tokiose talkose besistengiantiems pasirodyti politikams.
Tokios medžių sodino akcijos neretai virsta tik kabinetinių klerkų „pakazūcha“. Būtent taip apie keliolika automobilių į mišką atriedėjusių politikų, ministrų ir kitokių valdžios atstovų vykdytą medžių sodinimą kalba Nacionalinio susivienijimo narys Linas Karpavičius.
„Paminėsiu vieną, tikrai gerą žodį, kurį „pagimdė“ sovietmetis. Tas žodis – „pakazūcha“.
Medelius sodino ne tik premjerė, bet ir kiti ministrai. Nemačiau tik koalicijos partnerių iš Laisvės partijos. Tiems, matyt, nusispjauti ant gamtos, o gal ne lygis po miškus erkes gaudyti, o gal susipyko. Jei aš atvirai paskelbiau, kad pasodinau šiandien 50 medelių, tai kiek pasodino premjerė su svita, yra valstybinė paslaptis. Bet sprendžiant iš vaizdų, kuriuos užfiksavo fotografai, sodinimas buvo „pakazūchinis“.
Matosi, kad rankos prie žemės darbų nepratusios. Kabinetiniai žmonės atrodė miške ir juokingai, ir kaip kokie svetimkūniai. Rankos laikė įrangą taip, kad net buvo baisu dėl garbių svečių, kad netyčia nesusižalotų. Gretimuose sklypuose, belaukiantiems eilinio kirtimo medžiams, turėjo būti juokinga“, – savo feisbuko paskyroje po miškasodžio rašė L. Karpavičius.
Jo žodžius patvirtina nuotraukos, kurias į viešąją erdvę sukėlė Aplinkos ministerija, pasidalino ir Valstybinė miškų urėdija, Vyriausybė ir kiti oficialūs valdininkų puslapiai.
Nuotraukose – kabinetinės damos su baltais marškinėliais, visuomenėje žinomi veikėjai, rankose laikantys liaunas šakeles, kurios po dešimties metų jau bus panašios į padorų medį, tokį, kurį urėdijai nukirsti trunka keletą minučių. Vaikai, kurie netiesiogiai mokomi, kad už valstybės iškirstus miškus atidirbti turi kiekvienas eilinis Lietuvos gyventojas.
Maža to, į miškasodį visi subruzdėjo savo prašmatniais automobiliais, kurie gerai padraskė miško paklotę. O po sunkaus šakelių sodinimo valdininkai dar ir paužkandžiavo miške – na suprask, tokį didelį darbą padarė. Įdomu tik, kiek tas piknikas miške kainavo mokesčių mokėtojams?
„Atvažiavo, sukėlė triukšmą, sutrikdė ramų miško gyvenimą. Viso suskaičiavau 17 automobilių (čia mažiausiai), 47 asmenis (mažiausiai).
Tolėliau stovėjo palapinė, galimai pasistiprinti arbata ir sumuštiniais. Manau, tai ir turėjo būti pagrindinis dienos akcentas – piknikas miške. Na, o prie to paties dar ir „pasipiarinti“ galima“, – savo feisbuko paskyroje rašė L. Karpavičius.
Jis pridūrė, kad medžių skaičius, kuriuo taip giriasi urėdija, turėtų signalizuoti ir apie tai – kiek gi medžių jie iškirto, kad atsodinti reikėjo kone tris milijonus?
