Ankstyvo brendimo tendencija kelia nerimą tiek vaikams, tiek tėvams
Pastaraisiais metais medikai ir mokslininkai pastebi neraminančią ir sunkiai paaiškinamą tendenciją. Vaikų, ypač mergaičių, brendimas prasideda vis ankstyvesniame amžiuje.
Dėl tokių nekontroliuojamų ir ypač ankstyvų organizmo, fiziologinio kūno ir emocinių asmenybės pokyčių vaikai patiria didelius išgyvenimus, kuriems nėra pasirengę.
Anksti brendimo iššūkius pajutę vaikai susiduria su hormonų pokyčiais, padidėjusiu jautrumu bendraamžių atsiliepimams ir jautresniu reaktyvumu į aplinką.
Susidoroti su visais biologiniais, socialiniais, emociniais sukrėtimais, kai vis dar mokomasi pradinėje mokykloje yra ypač sudėtinga.
Situacijos negerina ir tai, kad socialiniai tinklai ir dabartinė visuomenė vaikystės ir paauglystės tarpsnyje atsidūrusiems vaikams užkrauna ypač didelę naštą.
Į suaugusio žmogaus kūną įstumiami vaikai pernelyg anksti susiduria ne tik su emociniais nuopuoliais, bet ir su kritika, seksualizavimu ir net nusikaltėlių dėmesiu.
Svarbus jaunuolio raidos etapas užklumpa vis anksčiau
Brendimas – biologinė transformacija, kurios metu prasideda su lytimi susiję pokyčiai, keičiasi miego ciklai, veido struktūra, balsas, riebalų pasiskirstymas, kūno plaukuotumas ir ūgis[1].
Įprastai, berniukai bręsta būdami 12–18 metų[2]. Mergaitės pradeda bręsti nuo 8-12 metų, o apie 16-18 metus branda baigiasi[3].
Šis laikotarpis yra ypač sudėtingas tiek fiziologiškai, tiek emociškai. Tuo metu, kai jaunuoliai nori būti tokie, kaip visi, jų kūnai ima judėti į priekį, ir jie to visiškai negali kontroliuoti.
Geriausiomis aplinkybėmis lytinis brendimas skatina minimalius emocinius išgyvenimus ir ypač spartų augimą. Tačiau kai kuriais atvejais brendimas skatina socialinį netikrumą, sukuria naują klinikinio nerimo ir depresijos pažeidžiamumą, be to, verčia lyginti savo kūną su aplinkinių.
Tiems vaikams, kurie anksti įsitraukia į brendimo procesą, kelionė į suaugusiųjų pasaulį gali būti žymiai labiau bauginanti ir audringa. O būtent tokia tendencija yra pastebima jau ne vienerius metus.
Ištisus dešimtmečius medicinos vadovėliuose brendimo etapai buvo apibrėžiami pagal vadinamąją Tannerio skalę, kuri buvo sudaryta 1949–1971 m. atidžiai stebint apie 700 mergaičių ir berniukų, gyvenusių Anglijos našlaičių prieglaudoje, augimo pokyčius[4].
Pagal šią skalę normalus lytinis brendimas prasideda, kai mergaitėms sukanka 8 ir daugiau metų, o berniukams – 9 ir daugiau metų. Jei lytinis brendimas prasideda anksčiau, nei nustatyta riba, gydytojai turėtų patikrinti vaiką dėl reto hormoninio sutrikimo, vadinamo centriniu ankstyvuoju lytiniu brendimu, kuris gali paskatinti lytinį brendimą jau kūdikystėje.
Vaikams, turintiems šį sutrikimą, dažnai atliekami smegenų tyrimai ir skiriami lytinį brendimą blokuojantys vaistai, kurie atitolina lytinį vystymąsi iki atitinkamo amžiaus.
Tačiau kai kurie ekspertai tvirtina, kad amžiaus riba, nuo kurios reikėtų sunerimti, turėtų būti sumažinta. Priešingu atveju, pasak jų, sveiki vaikai gali būti siunčiami pas specialistus ir jiems gali būti atliekamos nereikalingos medicininės procedūros, kurios gali būti nereikalingos, nes šiais laikais vaikai bręsta tiesiog anksčiau.
Ekspertų raginimus stiprina ir neseniai atliktas tyrimas, kuris parodė, kad iš 205 jaunesnių nei 8 metų amžiaus vaikų, kuriems buvo atliktas smegenų skenavimas, tik 1,8 proc. mergaičių ir 12,5 proc. berniukų turėjo smegenų anomalijų, rodančių ankstyvą lytinį brendimą.
Aibėje pasaulio šalių atlikti tyrimai patvirtinta, kad nuo XX a. septintojo dešimtmečio mergaičių lytinio brendimo amžius per dešimtmetį tapo ankstesnis maždaug trimis mėnesiais. Panaši tendencija, nors ir ne tokia ekstremali, pastebėta ir tarp berniukų.
Ekspertai užsimena apie neigiamas pasekmes
Nors sunku nustatyti priežastis ir pasekmes, ekspertai atsargiai užsimena apie tai, kad ypač ankstyvas lytinis brendimas gali turėti žalingą poveikį, ypač mergaitėms.
Mergaitėms, kurios bręsta anksti, kyla didesnė depresijos, nerimo, piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis ir kitų psichologinių problemų rizika, palyginti su bendraamžėmis, kurios bręsta vėliau. Mergaitėms, kurioms mėnesinės prasideda anksčiau, taip pat gali būti didesnė rizika suaugus susirgti krūties ar gimdos vėžiu.
Kas paskatina ankstesnį brendimą, įvertinti taip pat yra sudėtinga. Mokslininkai teigia, kad labiau tikėtina, kad ankstesnį brendimą lemia ryškūs skirtumai tarp rasių ir lyčių.
2010 m. paskelbtame tyrime teigiama, kad ankstyva branda dažniau užklumpa aukštesnes mergaites. Tuomet tyrėjai ir gydytojai iškėlė hipotezę ir apie galimas ankstyvo lytinio brendimo sąsajas su nutukimu ir endokrininę sistemą ardančiomis cheminėmis medžiagomis, esančiomis maiste, plastmasėje ir asmens higienos priemonėse.
Svarbų vaidmenį vaidinti gali ir namų aplinka ar išorės dirgikliai. Koronaviruso pandemijos metu vaikų endokrinologai pastebėjo, kad į juos kreipiasi vis daugiau mergaičių dėl ankstyvo lytinio brendimo.
Vokietijoje ir Turkijoje atlikti retrospektyviniai tyrimai rodo, kad tokių kreipimųsi skaičius padvigubėjo ar net patrigubėjo 2020 m. karantino laikotarpiu[5].
Nors medikai ir mokslininkai vis dar ieško atsakymo į klausimą, kas gi lemia ypač ankstyvą brandos laikotarpį, didelė dalis gydytojų yra įsitikinę, kad ankstyvas lytinis brendimas susijęs su daugybe neigiamų fizinių ir psichologinių padarinių.
Pavojai tyko tiek mergaičių, tiek ir berniukų
Ankstyvas brendimas sukelia ne tik fizinius ir emocinius iššūkius. Anksčiau bręstantis vaikas atsiduria dėmesio centre tiek dėl savo išvaizdos, tiek dėl emocijų, elgesio, saviraiškos.
Taip kyla pavojus pritraukti nusikaltėlių ir pavojingų žmonių dėmesį, susidurti su netinkamu vaiko seksualizavimu. To neišvengia nei berniukai, nei mergaitės, tačiau būtent mergaičių brendimo laikotarpis yra labiau kritikuojamas ir aptarinėjamas.
Šiuolaikinėje visuomenėje vaikų seksualizavimas yra tapęs liūdna tendencija. Socialiniuose tinkluose, televizijoje, žiniasklaidoje matome kaip įžymybės savo atžalas rengia suaugusiesiems skirtais rūbais, skatina makiažo naudojimą ar atitinkamą elgesį, kuris dažnai, vaikui nėra įprastas ar tinkamas[6].
Tačiau vaikų seksualizavimas visų pirma yra socialinis reiškinys. Socializacija – tai procesas, kurio metu visuomenės nariai integruoja socialines normas, specifinius įgūdžius ir elgesį, būtinus tam, kad jie galėtų funkcionuoti visuomenėje, grupėje, kuriai priklauso.
Tačiau mūsų socializacija yra ne tik seksistinė, bet dažnai ir ypač kritiška bei žlugdanti. Diferencijuotas mergaičių ir berniukų ugdymas sukuria prieštaringus lūkesčius ir elgesį: vaikai, vos šešerių ar septynerių metų amžiaus, internalizuoja save, lygina, menkina.
Būtent dėl to, tampa ypač svarbu tikslingai traktuoti vaikystę kaip saugų laikotarpį, kurio metu vaikas gali jaustis apsaugotas nuo seksualinio išnaudojimo, prievartos, seksualizavimo, visuomenės spaudimo ir rėmų, kurie anksčiau ar vėliau yra pritaikomi jaunam žmogui[7].
