Atšilus orams kelius užplūdo varliagyviai
Pavasaris budina gamtą visapusiškai – ne tik medžių lapai sprogsta, vaismedžiai žydi, žolė įgyja sodrią žalią spalvą. Atbunda ir fauna, tiesa, kartais galbūt ne ta, kurią žmonės labiausiai mėgsta.
Pavasarį daug veiklos turi varliagyviai – varlės ir rupūžės. Pavasaris joms yra pats darbymetis. Iš sausesnių ir šiltesnių vietų, kur žiemojo, jos traukia link vandens telkinių neršti.
Varlių ir rupūžių patelės, pilnos ikrelių, šokuoti ilgus atstumus turi dar ir patiną ant kupros nešdamos. Tokia tad šių gyvūnų dauginimosi praktika, mat varlei ar rupūžei leidžiant ikrelius, patinėlis, būdamas jai ant kupros, gali tuos ikrelius apvaisinti.
Tačiau su tokiu nešuliu varlės ar rupūžės juda labai sunkiai ir lėtai, o didžiausia grėsmė joms kyla ne kur kitur, o keliuose, kurių didžioji dalis varlių tiesiog nespėja pereiti[1].
Selemonas Paltanavičius: ar kas nors tiki, kad varliagyvius iš tiesų galima apsaugoti?
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad varliagyviai – viena iš jautriausių mūsų gamtos sistemos dalių, kuri, deja, sparčiai nyksta. Yra šalių, kurios visai nesirūpino varliagyviais ir juos tiesiog eiliniu aplaidumu visiškai išnaikino.
„Problema – migruojančių varliagyvių, vienos jautriausių mūsų biologinės įvairovės dalies, naikinimas; nuo kovo galo iki gegužės pradžios (priklausomai nuo metų ir orų) ji vykdoma taip aktyviai, kad gali neprireikti ir dešimtmečio konstatuoti skaudų faktą: varliagyvių bus netekta ir pradėsime artėti prie valstybių, juos be jokių skrupulų jau išnaikinusių.
Kovo gale ir balandį per kelius neršto vietų link migruoja pievinės ir smailasnukės varlės, paprastosios rupūžės – šios rūšys mūsų gamtoje vienos gausiausių. Jų tradiciniai migracijų keliai yra kur kas senesni už asfaltuotus kelius ir net žvyrkelius; varliagyviai kiekvieną pavasarį keliauja į savo įprastas nerštavietes, jų migracijos jausmo negali pakeisti net faktas, kad žmonės tas neršto vietas ėmė ir taip pat sunaikino.
Tačiau kol kas tenka grįžti į pradžią – varlės žūsta keliuose, ratais sutrintų varliagyvių skaičius milžiniškas. Primename: neršti keliauja tik subrendusios varlės, kurioms 3-4 metai ar daugiau. Iš kažkada išsiritusių tūkstančių varliukų tokio amžiaus sulaukė vienetai“, – sako žinomas gamtininkas[2].
Vairuotojų prašo sustoti ir varles pernešti į kitą kelio pusę rankomis
Kasmet pavasarį gamtos mylėtojai primena visiems Lietuvos gyventojams, kad siekiant apsaugoti varles ir rupūžes, galima ir reikia, pamačius jas kelyje, sustoti ir tiesiog pernešti rankomis iš vienos kelio pusės į kitą.
Ir primena – nei jos jums įkas, nei karpomis nusės, nei apnuodys. Visa tai – bobučių pasakos, mitai, kuriais brandi visuomenė kažkodėl gyvena net 21 amžiuje.
„Tai viena iš keletos šiandien vakare išgelbėtų (patrauktų nuo kelio) varliagyvių atstovė – pilkoji rupūžė (lot. Bufo bufo). Šiuo metu intensyviai prasideda varliagyvių migracija…
Todėl labai norėčiau visų paprašyti, kad vairuojantys pamatę tokį „kupstelį“ ant kelio jį apvažiuotų, o jei yra galimybė sustotų ir patrauktų nuo kelio, svarbu į tą pusę, kurią žiūri gyvūnas“, – savo feisbuko paskyroje rašo Džiunglių žmogus.
„Nebijokite, jokia varlytė ar rupūžė Jums įkąsti ar kažkaip kitaip sužeisti negali, o ir palietus rupūžę tikrai Jūsų oda netaps karpota. Čia visiškas mitas. Rupūžės ginasi kitaip – išleidžia vandens atsargas paimtos į rankas, tai ne šlapimas, o tik vanduo“, – primena gamtos mylėtojas[3].
Varliagyviams įrengia požemines perėjas
Nors vairuotojai ir skatinami patys padirbėti nešdami rankomis varliagyvius, vis dėlto akivaizdu, kad nedidelės dalies geraširdžių nepakanka. Dėl to Lietuvoje imtos įrenginėti požeminės varliagyvių perėjos.
Dar 2013 metais buvo įrengta pirmoji varlių požeminė perėja Veisiejuose.
Regioniniame parke po judriu keliu įrengta „perėja“ atsiėjo apie pusę milijono litų. Maža to, statomi ir specialūs betoniniai užtvarai, kad varliagyviai susidurtų su nepereinama kliūtimi, artėdami prie kelio, ir turėtų ieškoti vietos, kaip saugiai praeiti – būtent per požeminę perėją.
Kol nebuvo perėjos, gamtininkai prie kelio įkasdavo kibirus, į kuriuos įkritusias varles rankomis pernešdavo į kitą kelio pusę.
Gamtininkė, tuometinė Veisiejų regioninio parko vyr. ekologė Irma Maciulevičienė pasakojo, kad regioninio parko darbuotojai šalia kelio įkasdavo kibirus, į kuriuos įkritusias varles keletą kartų per dieną pernešdavo per judrų kelią. O kai į kibirus varlės ėmė nebetilpti, tose pačiose vietose buvo kasamos daug didesnės duobės, į kurias galėtų jų prikristi daugiau.
„Pernai vienoje kelio pusėje buvo 22 duobės. Kartą nutariau suskaičiuoti, kiek į duobes įkrenta varlių. Vieną dieną iš viso pernešiau 4,5 tūkst. Koks svoris buvo! Vos galėjau kibirus pakelti. Dvi valandas nešiojau. O keturis kartus per dieną reikia duobes tuštinti. Tradiciškai maždaug tūkstantį varlių per dieną pernešdavau“, – kalbėjo I. Maciulevičienė[4].
2017 metais tokia požeminė varliagyvių perėja buvo įrengta ir Vilniuje.
Kaip praneša savivaldybė, tuomet buvo įrengta pirma ir kol kas vienintelė varliagyvių „požeminė perėja“. Moderni ir šiuolaikiška varliagyvių migravimo sistema Pavilnių regioniniame parke, Ribiškėse atsirado įgyvendinus biologinės įvairovės (varliagyvių) apsaugos sistemos įrengimo projektą, kurį finansavo Vilniaus miesto savivaldybė, Aplinkos rėmimo programos lėšomis. Vilniaus miestas investuoja į biologinės įvairovės apsaugos sistemos kūrimą[5].
Kuo varliagyviai naudingi?
Jeigu jūs esate iš tų, kurie baisisi varliagyviais ir jų gličia oda, ir klausiate, kam jų reikia – pirmiausiai raginame atsiminti vasaros palydovus uodus, kurių iš tiesų, veikiausiai, absoliuti dauguma negali pakęsti.
Būtent varliagyviai yra pirmieji ir didžiausi uodų priešai.
„Iškilo žmonėms klausimas – kam reikia saugoti varles ir rupūžes?
– Varliagyviai sunaikina daug žmogui ir įvairiems gyvūnams kenksmingų, bei įvairias ligas platinančių uodų, mašalų, sparvų, aklių, musių.
– Maitindamosi gyvūniniu maistu varlės ir rupūžės sunaikina daug įvairių sodo, laukų, daržų augalams kenkiančių bestuburių gyvūnų ir taip reguliuoja jų gausą. Rupūžės bulvių laukuose gaudo kolorado vabalus ir jų lervas, minta ir šliužais, kurių daugelis gyvūnų neliečia!!!
– Varliagyviams turėtų būti dėkingos ir žuvys. Įdomiausia už ką – deguonį. Svarbu ir tai, jog varlių ir rupūžių buožgalviai dieną naktį minta įvairiais dumbliais.
– Vandenys, kuriuose gausu buožgalvių, nežydi, nes buožgalviai išnaikina gausiai besidauginančius dumblius.
Taigi – bučiuoti varlių neverta, bet saugoti – reikia“, – savo feisbuko paskyroje rašo SAM ministro patarėjas Audrius Daunoravičius[6].
