Finansais ir politine įtaka Lenkija netrukus gali pranokti Jungtinę Karalystę
Britų žiniasklaidos analitikai neseniai pateikė intriguojančią prognozę – Lenkija iki 2030 m. taps turtingesnė už Jungtinę Karalystę. Tokie pareiškimai padaryti įvertinus faktus, kad šiuolaikinė Lenkija yra susitelkusi į skirtingų pramonės šakų vystymą, tapo investuotojų traukos centru, o ekonominiai pajėgumai yra sumaniai išnaudojami stiprinant šalies gynybinius pajėgumus.
Nuo karo Ukrainoje pradžios Lenkijos balsas vis labiau girdimas tapo ir tarptautinėje arenoje. Dabar į lenkų politikų žodžius vis dažniau įsiklausyti yra priversti ne tik Europos lyderiais laikomi Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ar Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, bet ir JAV prezidento Joe Bideno administracija.
Dėl drąsios ir tiesios savo retorikos Lenkija aplink save jau sutelkė ir gausų bendraminčių bei kaimyninių šalių būrį[1]. Atsižvelgiant į tokius pokyčius, prognozės, kad Lenkija keletą ateinančių metų išlaikys stabilų ekonominį augimą ir taps viena iš Europos ekonominių bei politinių lyderių, tampa vis įtikinamesnės.
Nepaisant to, tokios pozityvios šalies permainos nesiliauja stebinti. Juk po geležinės uždangos griūties valstybei reikėjo įveikti ne vieną krizę.
Stebėtinos Lenkijos permainos: nuo vargšės iki vienos iš Europos lyderių
Lenkija buvo pirmoji sovietinė šalis, atkūrusi demokratiją, laisvąją rinką ir teisinę valstybę. Tačiau net ir staigios permainos, vedančios link Vakarų, nepadėjo šaliai išvengti ypač sudėtingo laikotarpio.
1989 m. Lenkijos BVP vienam gyventojui sudarė tik dešimtadalį Vokietijos BVP. Šalyje vyravo skurdas ir nedarbas, masiškai užsidarinėjo įmonės. 2000-ųjų pradžioje ir vėlesniais metais šimtai tūkstančių, o galiausiai – mažiausiai 2 mln. lenkų emigravo į turtingesnes Europos valstybes – Vokietiją, Skandinavijos šalis, Airiją ar tą pačią Jungtinę Karalystę.
Tačiau bėgant metams, padėtis Lenkijoje taisėsi į gerą, o ekonominiai skirtumai tarp Lenkijos ir kitų Europos valstybių smarkiai sumažėjo. Dabar pagal perkamosios galios paritetą vienam Lenkijos gyventojui, jam tenka 28, 200 svarų sterlingų BVP, palyginti su 35 000 svarų sterlingų Jungtinėje Karalystėje, 34 200 svarų sterlingų Prancūzijoje ir 39 800 svarų sterlingų Vokietijoje.
Per pastaruosius du dešimtmečius Lenkijos realusis BVP vienam gyventojui padidėjo daugiau nei dvigubai. Įvertinus tai, dalis ekspertų drąsiai prognozuoja, kad esant dabartiniam tempui, iki 2030 m. Lenkija savo ekonominiu pajėgumu aplenks Jungtinę Karalystę.
Daliai tarptautinių apžvalgininkų, patiems britams ir kitiems Vakarų Europos šalių gyventojams tokios prognozės gali būti netikėtos ar net kelti juoką. Juk turtingoji Europos dalis į Lenkiją ir kitas Rytų bloko valstybes visuomet žiūrėjo ne konkurencijos, tačiau gailesčio kupinu žvilgsniu.
Tačiau pastarųjų metų pokyčiai ir sparčiai kintantis geopolitinis žemėlapis leidžia manyti, kad netolimoje ateityje viskas gali pasisukti 180 laipsnių kampu.
Lenkijos ekonomikos pamatu tapo L. Balcerowicz laisvosios rinkos reforma
Už dabartinę savo ekonominę sėkmę Lenkija turi dėkoti pokomunistinio šalies finansų ministro Leszeko Balcerowicz laisvosios rinkos planui, kuris buvo įgyvendintas 1989 m. Tuomet manyta, kad finansų ministro pasiūlytas ir plačiai išgirtas planas yra ypač rizikingas, o metams bėgant, gausios kritikos jis sulaukdavo tiek iš paties lenkų elito, tiek ir iš tarptautinių kolegų.
Vis dėlto, laisvosios rinkos reformos rizika galiausiai pasiteisino su kaupu, o daug chaoso iš pradžių sukėlę pokyčiai atvedė Lenkiją prie potencialaus suklestėjimo slenksčio.
Teigiami reformos padariniai yra pastebimi jau ne vienerius metus. Pavyzdžiui, iki koronaviruso pandemijos Lenkija galėjo pasigirti ilgiausiu pasaulyje nepertraukiamo ekonomikos augimo laikotarpiu, kuris tęsėsi net 28 metus[2].
Tačiau iki realių teigiamų rezultatų reikėjo ilgo ir nuoseklaus darbo bei tęstinumo. Ši kontraversiška reforma, iš dalies pradėta taikyti 1989 m., visokeriopai įsigaliojo 1990 m. sausio 1 d. Iš karto po to sekė milžiniški socialiniai ir ekonominiai nuostoliai.
Dar Naujųjų metų naktį buvo visiškai sustabdytas pinigų spausdinimas augančiam valstybės išlaidų deficitui padengti. Tuomet infliacija per mėnesį išaugo iki 30 proc. Dėl to įmonių darbo užmokesčio fondai buvo smarkiai apmokestinti, siekiant apriboti darbo užmokesčio infliaciją.
Duonos ir degalų kainos, atsisakius subsidijų, staiga pakilo 400 proc., dėl smarkiai sumažėjusios finansinės valstybės paramos užsidarė daugybė valstybinių įmonių, negebėjusių pakankamai greitai prisitaikyti. Nedarbas smarkiai išaugo nuo oficialaus nulinio procento 1989 m. iki daugiau kaip 16 proc. 1994 m.
Reformą garsiai kritikavo to meto valdžios opozicionieriai, profesoriai ir ekspertai, pasipiktinimo negailėjo ir visuomenė. Bėgant metams, visuomenė tarsi priprato prie sunkumų ir nuolatinių nusiskundimų, tačiau tuo pat metu reformos veikimo rezultatai tapo vis labiau pastebimi. Šalies ekonomika gyvybės ženklus ėmė rodyti 1993 m., kai infliacija sumažėjo iki 37,6 proc. per metus. Nors dabar tai atrodo daug, tuomet tai buvo pozityvus ženklas, kurių metams bėgant pasirodydavo vis daugiau.
Šiuolaikinės Lenkijos ekonomikos proveržis neatsiejamas nuo saugumo klausimo
Dabar Lenkija, kaip ir daugelis Europos šalių, taip pat kovoja su infliacijos problema, tačiau valstybei realaus ekonominio pavojaus ekspertai nenumato. Priešingai, puikūs finansiniai rodikliai ir auganti politinė įtaka leidžia šalies valdžiai susitelkti ties antru pagal svarbumą po ekonomikos esančiu klausimu – saugumu.
Šių metų pradžioje buvo skelbiama, kad Lenkija imasi ambicingo plano padvigubinti savo kariuomenę iki 300 000 karių, aprūpintų naujausia vakarietiška įranga. Tam šalis planuoja išleisti apie 10 mlrd. dolerių. Kadangi nauja karinė įranga kainuoja brangiai, Lenkija šiemet padidino ir savo išlaidas gynybai iki 4 proc. BVP nuo 2,5 proc. pernai.
Tai reiškia, kad Lenkijos išlaidos gynybai bus daugiau nei dvigubai didesnės nei kitų pagrindinių, lyderėmis NATO ir Europoje laikomų valstybių: Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos ar Jungtinės Karalystės. Pastaroji tik iki 2030 m. planuoja pasiekti 2,5 proc. BVP gynybai ribą.
Atsižvelgiant į kitų NATO valstybių neveiksnumą, visiškai tikėtina, kad Lenkija netrukus gali turėti didžiausius ir geriausiai aprūpintus sausumos kovinius pajėgumus iš visų NATO valstybių narių. Šiuo metu tik Prancūzija galėtų varžytis su lenkų planuojamais pajėgumais: Prancūzija turi 200 000 sausumos karių.
O tokia Varšuvos rodoma iniciatyva saugumo klausimu palankiai vertinama yra ir kitose kaimyninėse valstybėse. Lietuva, drauge su kitomis Baltijos šalimis, Slovakija, Čekija ar kitomis Rytų Europos valstybėmis dažnai pačios Lenkijos politikų yra minimos kaip itin svarbios strateginės partnerės. Tokį bendradarbiavimą be abejonės paskatino Rusijos agresija prieš Ukrainą, o atsižvelgiant į toliau išliekantį pavojų iš Rusijos, Lenkijos saugumo planais žavėtis gali vis daugiau Europos šalių.
Lenkijos lyderystė Vakaruose kartais vis dar vertinama pašaipiai
Ištisus dešimtmečius ekonominiu bei politiniu Europos varikliu buvo laikomos senas demokratijos tradicijas puoselėjančios, turtingos Vakarų valstybės.
Tačiau karas Ukrainoje tokią nusistovėjusią tvarką keičia, vis daugiau politikos ekspertų mano, kad ateityje esminiai Europos įvykiai ir ateities scenarijai bus sprendžiami būtent Rytų Europoje, o šiame regione pagrindiniu smuiku gali griežti būtent akivaizdžia lydere tampanti Lenkija.
Tačiau tiek tokios prognozės, tiek ir teiginiai apie Lenkijos ekonominį tvirtumą Vakaruose yra pasitinkami skeptiškai. Vieni netiki, kad buvusi Rytų bloko valstybė gali taip pasikeisti ir tapti tikru pavyzdžiu kitiems. Kiti pabrėžia, kad veiksniai, leidžiantys Lenkijai taip sparčiai tobulėti, yra tai, nuo ko bėga bent jau pati Jungtinė Karalystė.
Būtent Jungtinės Karalystės viešojoje erdvėje netrūksta diskusijų apie Lenkijos ekonominį proveržį, o dalis piliečių suskubo pastebėti, kad didžiausią naudą šiuo atveju Lenkija gauna iš Europos Sąjungos (ES), Bendrijos, iš kurios britai pasirinko pasitraukti[3].
Britai pastebi, kad prieš pat „Brexit“ valdžios dalinti pažadai apie pasitraukimo naudą taip ir netapo tiesa, o Jungtinės Karalystės ekonomikos augimą šiais metais pralenks net sankcijų tariamai pažabota Rusija.
Tuo tarpu dalis Jungtinės Karalystės ekspertų vis dėlto teigia, kad tiek jų kolegos, tiek ir visuomenė ne be priežasties gali nepatikliai žvelgti į tai, kad tokia valstybė kaip Lenkija gali pralenkti Vakarų Europą. Juk daugeliui suprantama, kad britai nori būti tokie patys turtingi kaip vokiečiai, prancūzai ar švedai. Tai šalys, kurios visuomet buvo laikomos lygiavertėmis.
Tačiau dažną gali ištikti šokas, kad Jungtinę Karalystę bet kurioje srityje gali pralenkti Lenkija – šalis, kurios šimtai tūkstančių piliečių pačioje Anglijoje nuolat ieško geresnio gyvenimo. Tai tik parodo, kaip ilgai britai ir kiti Vakarų Europos gyventojai ignoravo ne tik savo pačių gyvenimo kokybės nuosmukį, bet ir kitų pasiekimus[4].
