Kinijos robotai virsta šunimis-vedliais: silpnaregiams bus gyventi geriau?

Neįgaliesiems netrukus padės naujoviškas šuo-vedlys

Kinijoje, Šanchajuje įsikūrusi mokslinių tyrimų grupė vysto neeilinę inovaciją – robotą šunį, kuris būtų vedlys ir galėtų tapti naudingu neįgaliųjų pagalbininku.

Manoma, kad toks technologinis kūrinys jau netrukus galėtų padėti regos sutrikimų turintiems žmonėms gyventi savarankiškiau^[1].

Šuo robotas, kuris šiuo metu jau yra išbandomas, gali puikiai orientuotis aplinkoje naudodamasis kameromis ir jutikliais, taip pat atpažinti šviesoforų signalus. To negali padaryti net įprasti šunys-vedliai.

Maždaug anglų buldogo dydžio robotas taip pat gali bendrauti klausydamasis ir kalbėdamas su regos negalią turinčiu asmeniu, nes balso atpažinimo, maršruto planavimo ir šviesoforų atpažinimo funkcijose yra įdiegta dabar sparčiai plintančio ir vystomo dirbtinio intelekto technologija. Robotas taip pat turi šešias kojas, kas jo kūrėjų teigimu, padeda jam vaikščioti greičiau ir stabiliau.

Naujas siekis: dirbtinio intelekto technologijomis padėti neįgaliesiems

Robotai vedliai šiuo metu yra kuriami ne tik Kinijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse, įskaitant Australiją bei Jungtinę Karalystę.

Vis dėlto, būtent Kinijoje pastebimas didžiausias šunų-vedlių poreikis. Kinijoje beveik 20 mln. aklųjų tenka vos 400 šunų vedlių^[2].

Tai yra tam tikrų kultūrinių normų padarinys. Kinai nėra linkę namie auginti šunis, jie taip pat nėra įtraukiami į policijos ar karo tarnybas, kaip tai yra daroma daugelyje Vakarų valstybių.

Idėja, kad šuo gali tapti pagalbininku sergantiems arba neįgalumą turintiems asmenims, Kinijoje vis dar yra gana nauja, tačiau aktuali daugeliui.

Šalyje gyvena daugiau kaip 1,4 mlrd. žmonių. Per ateinantį dešimtmetį Kinijos darbo rinką paliks apie 300 mln. žmonių, kurie šiuo metu yra 50-60 metų amžiaus^[3]. Tai didžiausia šalies amžiaus grupė, beveik prilygstanti JAV gyventojų skaičiui.

Sensantys ir išėję į pensiją kinai vis dažniau gali susidurti su sveikatos problemomis bei taip atsidurti visuomenės užribyje. Siekiant to išvengti, jau dabar galvojama kaip padėti senstančiai visuomenei likti integruotai.

Žinoma, ne visi šunys gali tapti vedliais ir pagalbininkais. Teigiama, kad parengti šunį-vedlį užtrunka ne vienerius metus, kainuoja dešimtis tūkstančių, o ir vienoje šunų vadoje gali pasitaikyti vos vienas tam iš tiesų tinkamas gyvūnas. Kalbant apie robotus, jeigu technologijos yra įdiegiamos sėkmingai, viskas gali tapti ženkliai paprasčiau.

Skirtingai nei tikrų šunų, kurių pasiūla visada bus ribota dėl natūralių veisimo apribojimų ir reikalingų intensyvių treniruočių, robotų-vedlių gamybą būtų galima išplėsti tiek, kiek reikia. ypač tokiame dideliame gamybos centre kaip Kinija.

Šiuo metu robotą vedlį jau išbando sutuoktinių pora, 41-erių metų Li Fei ir 42-iejų metų Zhu Sibin. Jie turi regos negalią. Li yra visiškai aklas, o Zhu mato tik truputį ir paprastai naudojasi lazda, kuri padeda judėti. Jie teigia, kad jei šis robotas šuo-vedlys pateks į rinką, tai bent kiek išspręs kai kurias problemas, su kuriomis jie susiduria keliaudami vieni pas gydytoją, į darbą arba aplankyti artimųjų.

Šunys vedliai neįgaliesiems gali atverti ne vienas duris, tačiau Lietuvoje tai nėra įprasta

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimais, daugiau nei 1 mlrd. žmonių, arba maždaug 15 proc. pasaulio gyventojų, turi vienokią ar kitokią negalią.

Iš jų, apie 110-190 mln. žmonių susiduria su tokia negalios forma, kuri daro didelę įtaką jų kasdieniam gyvenimui.

Kai kuriais atvejais, padėti išlikti aktyvios visuomenės dalimi gali šunys-vedliai. Jeigu tokie robotai dar tik kuriami, tai tikri gyvūnai žmogui gelbėja jau ištisus dešimtmečius ir atlieka labai svarbų vaidmenį padedant žmonėms su negalia.

Šunys vedliai pirmiausia naudojami regos sutrikimų turinčių asmenų, jie padeda orientuotis pavojingame ruože, signalizuoja apie aukščio pasikeitimus ir padeda surasti konkrečias vietas, pavyzdžiui, duris arba laiptus. Šunys padeda ir kurtiesiems arba neprigirdintiesiems, įspėdami juos apie svarbius garsus, pavyzdžiui, durų skambučius, signalizaciją ar verkiantį kūdikį.

Jie padeda ir žmonėms su fizine negalia, padėdami atlikti tokias užduotis, kaip durų atidarymas, daiktų paėmimas ir stabilumo užtikrinimas vaikštant. Vis dažniau šunys padeda ir asmenims, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų.

Gyvūnai net gali būti apmokyti pastebėti tam tikrus sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, mažą cukraus kiekį kraujyje diabetikams arba gresiančius epilepsijos priepuolius sergantiems asmenims.

Tikslių statistinių duomenų apie šunų vedlių skaičių pasaulyje nėra, tačiau „Amerikos šunys vedliai“ ir kitos organizacijos skaičiuoja, kad JAV naudojama apie 10 000 šunų vedlių. Jungtinės Karalystės organizacijos skelbia, kad šiuo metu yra apie 5 000 aktyviai naudojamų šunų vedlių. Japonija, apytikriais skaičiavimais, turi apie 1 000 šunų vedlių, Australija – apie 2 000 šunų vedlių.

Lietuvoje tai vis dar reta praktika. Tik 2024-ųjų sausį šalyje įsigaliojo Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnis, kuris pirmą kartą reglamentavo šuns pagalbininko statusą. Jame teigiama, kad „siekdamas sumažinti arba pašalinti sutrikusių funkcijų įtaką savo savarankiškumui ir mobilumui asmuo su negalia gali naudotis šuns pagalbininko, kuriam išduotas šuns pagalbininko akreditaciją patvirtinantis dokumentas, teikiama pagalba“^[4].

Patys neįgalieji pastebi, kad šunys-vedliai gali būti viena iš alternatyvų, kaip neregiams keliauti mieste, tačiau problema yra tai, kad šalyje reikia parengti visą reikalingą bazę.

Šiuo metu Lietuvoje net nėra ruošiančių šunis-vedlius specialistų. Neregiai, norintys įsigyti šunį vedlį, skundžiasi ir finansavimo stoka.

Paruošti šunį vedlį trunka dvejus metus, o kaina gali siekti net 30 tūkstančių eurų. Lėšas tokiam šuniui renka Aklųjų, silpnaregių ir jaunimo asociacijos vadovas, jis bendradarbiauja su Berlyno šunų mokykla. Vis tik, kad tokia įstaiga artimiausiu metu atsirastų Lietuvoje, galimybių nėra daug. Esminė problema yra finansinė: Lietuvoje tokių gyvūnų parengimas nėra finansuojamas.