Permainos KAM teigiamų pokyčių neatnešė
Kovo mėnesį socialiniuose tinkluose pasirodė žinia apie netikėtą krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atsistatydinimą. Politikas tvirtino iš premjerės Ingridos Šimonytės sulaukęs netikėto pasiūlymo užleisti krašto apsaugos ministro pareigas.
Premjerė teigė, kad A. Anušausko atsistatydinimas yra susijęs su lūkesčiu per likusią Vyriausybės kadenciją padaryti „dar daugiau ir greičiau“. Atsižvelgiant į tai, naujojo ministro poste pasiūlyta Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno kandidatūra, jis galiausiai ir tapo naujuoju ministru bei netrukus ėmėsi darbų.
Balandį L. Kasčiūnas seimui pristatė karo komendantūrų koncepciją. Parlamentas vėliau priėmė KAM teikiamus pasiūlymus, kuriais Lietuvos karinės pramonės įmonėms lengvinamos sąlygos dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Taip pat Vyriausybė įpareigota sudaryti gynybos pramonės įmonėms skirtą valstybės prioritetinės karinės įrangos sąrašą. Seimas po svarstymo pritarė ir šaukimo reformai, kurioje numatyta, kad jaunuoliai karinei prievolei būtų šaukiami iš karto po mokyklos.
Tačiau toli gražu ne visi šie krašto apsaugos ministro L. Kasčiūno ir KAM inicijuojami pokyčiai visuomenėje yra vertinami palankiai. Pastebima, kad imamasi grandiozinių projektų, tačiau atsakymų į esminius klausimus, kurie yra ypač aktualūs šiuo greitai kintančiu geopolitiniu laikotarpiu, stinga. Kritikos tiek ministrui, tiek ir jo ministerijai neseniai pažėrė ir Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška.
Kazlų Rūdos meras piktinasi: grėsmė savivaldybėje didesnė nei kitur, tačiau valdžia dėmesio neskiria
Kazlų Rūdos meras M. Varaška, susirūpinęs KAM požiūriu į civilinę saugą, feisbuke paskelbė viešą įrašą, skirtą tiek ministrui L. Kasčiūnui, tiek ir kitiems sprendimų priėmėjams.
„Prieš kelias dienas atsisveikinome su savivaldybės parengties pareigūnu, o prieš kelias savaites nelabai mandagiai iš savivaldybės išprašiau jai priskirtą „komendantą“. Priežastis – Kazlų Rūdos savivaldybės vadovybės ir iš viršaus nuleistų civilinės saugos karo atveju pareigūnų požiūriai į parengtį iš esmės skiriasi. Skirtumų esmė – savivaldybės vadovai (pirmiausiai meras) netiki jokiais stalo žaidimais, treniruotėmis, pratybėlėmis, traktorių, priekabų, benzopjūklų atsargų aprašais, kurie turėtų padėti atremti priešą. Netikime dėl to, jog Kazlų Rūdos savivaldybė yra trigubas taikinys ne tik diversijai, bet ir okupacijai, kadangi a) ji yra Suvalkų koridoriuje, b) joje yra LK ir NATO įgulos, c) pro ją eina geležinkelio vėžė į Karaliaučių. Kad šioje savivaldybėje grėsmės daug didesnės nei Kupiškyje ar Pasvalyje (su pagarba vietos gyventojams), turėtų suvokti ir iš viršaus nuleisti kariškiai. Deja“, – feisbuke rašė M. Varaška[1].
Kazlų Rūdos meras rašo, jog jau metus laiko tenka klausytis komentarų apie tai, kaip įsirengti ir stiprinti daugiabučių rūsių slėptuves, taip pat yra gaunami patarimai, kaip apkasti pamatus, stiprinti perdangas, įsigyti slėgio sistemas, bet, kai iškeliamas klausimas, ar naktį paleidus dronus arva raketas iš už 60 km atstumu esančio Rusijos pasienio, per 2-3 minutes žmonės spės iš 5 aukšto su vaikais, seneliais nusileisti į rūsį, stoja tyla.
Be to, meras priduria, kad šių slėptuvių koordinatės, kurios yra prikaltos prie kiekvienos sienos, jau seniai gali būti žinomos ir priešui.
„Metus laiko girdime pasakas apie operacinius štabus, laikinas vadavietes, ryšių palaikymą su visuomene, šimtus scenarijų. Bet nei viename jų nebuvo atvejo, jog subombarduojamas savivaldybės pastatas ir visi duomenys, technika, ryšiai dingsta. Kur galėtų būti atsarginė vadavietė, serveriai, ryšių centras niekas nežino. Ministre, gal viename iš daugiabučio rūsių? O jei tai naujo požeminio objekto statyba, tai – milijonai, kurių savivaldybė neturi. Tarp šimtų „komendantų“ scenarijų nei viename nėra atsakymo, ką daryti su 60 slaugos ligonių, jei vasario viduryje prie -15 ligoninė netektų šildymo, vandens, elektros. Į tokius konkrečius klausimus atsakoma lemenimais apie generatorius, rūsius, tarsi tai gelbėtų ne kelias valandas bet pvz. savaitę. Šie ir kiti krizių scenarijai lieka stalo žaidimų teorija“, – teigia Kazlų Rūdos meras.
M. Varaška primena, kad jau 3 metus, dar dabartinio krašto apsaugos ministro pirmtakui ir kitiems, pateikė raginimus kuo greičiau nacionalizuoti 5 kilometrus nuo miesto esantį puikios būklės, kelių tūkstančių kvadratinių metrų buvusį karinį bunkerį.
Bunkeris yra 15 metrų po žeme, kelių metrų storio sienomis ir jame net per žiemos speigą yra +8 laipsniai. Teigiama, kad jame tilptų operacinė, vadavietė, ryšiai, atsargos, vaistai, tvarsliavos, maistas ir bent 2000 gyventojų. Jie čia galėtų glaustis ne kelioms valandoms, o bent kelioms savaitėms.
„Kazlų Rūdos savivaldybė būtų pajėgi jį nuomoti, bet savininkas nesutinka, norėdamas tik parduoti. 700-800 tūkst. lėšų vien tik pirkimui, neskaitant kelių milijonų bunkerio įrengimui mes neturime. Tačiau tiek lėšų neabejotinai turi valstybė, kuri PRIVALO padėti Kazlų Rūdos gyventojų saugumui, nes būtent dėl valstybės karinių pajėgumų čia didesnė grėsmė nei kitur. Nacionalizavus šį bunkerį, Kazlų Rūdos savivaldybė gyventojų trumpalaikė/ilgalaikė priedanga tampa reali. Be jos – tai tik tuščios kalbos. Jei diena X ateis šiam bunkeriui tūnant tuštumoje su spyna, o sugriautuose penkiaaukščiuose mirštant žmonėms, valdžiai – pirmiausiai jums, liks amžina moralinė atsakomybė. O kol šio bunkerio paėmimo visuomenės reikmėms klausimo KAM ir Vyriausybė neliečia, jūsų pasakas skleidžiantys parengties komendantai ir instruktoriai Kazlų Rūdos savivaldybė nelaukiami“, – rėžė Kazlų Rūdos meras M. Varaška.
Tik prasidėjus karui Ukrainoje ir Lietuvoje susirūpinta civiline sauga, tačiau iniciatyvos dar trūksta
2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, daugelis regiono valstybių ėmė labiau rūpintis savo krašto apsauga. Išimtimi netapo ir Lietuva, kurioje imta garsiau kalbėti apie civilinę saugą arba tai, kad mūsų šalyje ji praktiškai neegzistuoja.
Slėptuvių ir priendangų nėra arba jų masiškai trūksta, neveikia perspėjamosios sirenos, piliečiai neturi žinių, kaip elgtis karinės agresijos arba kito incidento atveju.
Valdžia ėmė kalbėti apie tai, kad visos šios problemos bus išspręstos, tačiau kol kas matome tik pažadus ir menką jų išpildymą.
Neseniai Vilniaus meras pripažino, kad sostinė slėptuvių neturi. Savivaldybė teisinosi, kad po sovietmečio visas slėptuves pardavė privatiems asmenims[2]. Civilinės saugos valdyba sako, kad slėptuvės civiliams apskritai nenumatytos. Piliečiai slėptis esą turėtų tik priedangose.
Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovas Vilmantas Vitkauskas neseniai teigė, kad priedangų tinklas Lietuvoje palaipsniui plečiasi, tačiau jų skaičius priklauso nuo pačių savivaldybių nevienodai atsakingo požiūrio į civilinę saugą.
Vidaus reikalų ministerijos (VRM) duomenimis, daugiausia priedangų yra Vilniuje ir Šiauliuose, labiausiai jų trūksta Klaipėdoje ir Panevėžyje[3].
VRM duomenimis, Vilniuje yra 653 priedangos. Ten pasislėpti galėtų 291 tūkst. vilniečių, bet dar 67 tūkst. gyventojų priedangų trūksta. Kaune yra 321 priedanga, apsaugą ten gautų beveik 110 tūkst. gyventojų, 72 tūkst. gyventojų priedangų trūksta.
Klaipėdoje yra 89 priedangos, jos apsaugotų 29 tūkst. gyventojų, priedangų trūksta 66 tūkst. klaipėdiečių. Šiauliuose įrengtos 108 priedangos, jos apsaugotų beveik 60 tūkst. gyventojų, jų trūksta 6 tūkst. gyventojų. Panevėžyje yra įrengta 15 priedangų, jos padėtų tik 5 tūkst. gyventojų, tad dar trūksta net 46 tūkst. gyventojų reikalingų priedangų.
VRM duomenimis, Lietuvoje yra 4,2 tūkst. priedangų, kurios apsaugotų apie 1 mln. Lietuvos gyventojų.
VRM turi tikslą, jog rajonų savivaldybėse priedangose apsaugą pavojaus atveju gautų 40 proc. gyventojų, miestuose – 60 proc., o bendras šalies vidurkis siektų – 50 proc.
Krašto apsaugos sitemoje pokyčiai labai lėti
Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės teigimu, šiuo metu VRM atlieka inventorizaciją pastatų, kuriuose galima įrengti priedangas, taip pat nustato reikalavimus naujai statomuose daugiabučiuose įrengti slėptuves, gyventojai informuojami apie galimybes įsirengti priedangas savo gyvenamuose namuose.
Ministrės teigimu, civilinė sauga apima ir perspėjimo sirenų tinklą, o šiuo metu jas girdi tik apie 60 proc. Lietuvos gyventojų. Dėl to, yra siekiama, kad šis skaičius pakiltų bent iki 75 proc.
Taip pat yra planuojamos gyventojų evakavimo pratybos, tam yra rengiamas Nacionalinis gyventojų evakavimo planas, kuris yra Visuotinio gynybos plano dalis.
Jau yra rengiamos Civilinės saugos pamokos mokyklose, taip pat skirtas finansavimas savivaldybių, patenkančių į Astravo branduolinės jėgainės zoną, pasirengimui galimoms grėsmėms, vyksta parengties pareigūnų mokymas, ministerija kuria ir mobiliąją programėlę, kur vienoje vietoje gyventojai būtų informuojami apie galimas grėsmes.
Vyriausybė rengia ir Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programą, kurioje numatyta iki 2030 metų įrengti ne mažiau kaip 1,9 tūkst. priedangų. Programoje numatyta, kad priedangų įrengimui bus skirta apie 77 mln. eurų, įgyvendinti visas programoje numatytas priemones preliminariai reikės 285 mln. eurų, iš kurių apie 103 mln. eurų Europos Sąjungos (ES) lėšos. Tiesa, programą patvirtinti dar turės seimas.
