Nustebino žmonių draugiškumas ir svetingumas
„Stambulas – miestas tarp Europos ir Azijos, kuriame susipina įvairiausios kultūros: musulmoniška, krikščioniška, žydiška. Visos jos mokėjo kartu gyventi taikiai, viena kitą papildė“, – sako kaunietė Kristina Ana Dvareckytė, jau trejetą metų gyvenanti šiame spalvingame Turkijos mieste.
Į Turkiją ji pirmą kartą atvyko 2004 m. ir nuo pirmos dienos šią šalį pamilo. Tuomet buvo ką tik pabaigusi menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete ir važiavo į gatvės meno projektą Mudanijos mieste, o prieš projektą ir po jo keletą dienų pabuvo Stambule. Pirmas dalykas, kuris krito į akį vos išlipus iš lėktuvo – žmonių kiekis: gyvenimas čia tiesiog kunkuliuoja, gatvės sausakimšos ir dieną, ir naktį, ne be reikalo sakoma, kad Stambulas niekuomet nemiega.
Merginai labai patiko oras – išvykstant iš Lietuvos dar buvo šaltoka, o Stambule – jau visiška vasara, čia pirmą kartą gyvenime įšoko į jūrą iš jachtos, prisimena, kad vanduo buvo labai šiltas, tik gąsdino vandenyje plūduriavusios didžiulės medūzos. Atkreipė dėmesį ir į žmonių draugiškumą, svetingumą, įvertino turkų virtuvę. Kristina Ana nuo pat gimimo nevalgo mėsos ir iš trisdešimties projekto dalyvių buvo tokia vienintelė, tačiau alkana palikta nebuvo – viešnią ėmė globoti viešbučio, kuriame buvo apsistoję, savininko sūnėnas (pats ten leidęs atostogas): specialiai lietuvei jūroje gaudė žuvį, virė daržovių troškinius ir sriubas, ankstyvą rytą skubėjo į vietinį turgų parvežti šviežių vaisių.
Užsimezgusi draugystė tęsėsi internetu, visgi iš pradžių lietuvę turkas domino tik kaip bičiulis. Tačiau Serdaras buvo atkaklus ir po daugiau nei dešimties metų nuo pažinties jiedu tapo pora, o užpernai sumainė ir aukso žiedus. Anksčiau Kristina Ana kasmet skrisdavo pas draugą į Stambulą „žiemoti“, o nuo 2018 m. čia gyvena nuolat.
Lietuvoje mergina turėjo nedidelį verslą – prekiavo vaistažolėmis bei jų mišiniais, morkų, kaštonų, liepų sėklų, varnalėšų, kiaulpienių šaknų kava, šeivamedžio žiedų bei uogų, aronijos uogų, dilgėlių uogiene ir kitais sveikais produktais. Liaudies medicinos žinias jis perėmė iš savo močiučių, kurios tuo labai domėjosi, taip pat – iš knygų. Deja, persikėlus į Turkiją šio verslo tęsti nesisekė. „Sveika gyvensena, vegetarizmas, veganizmas Turkijoje nėra populiarūs, čia dar tik randasi pirmosios užuomazgos“, – sakė pašnekovė. Tiesa, gydytis vaistažolėmis Turkijoje įprasta. Vaistinėse jokių homeopatinių preparatų nėra, tačiau kiekviename rajone veikia bent kelios parduotuvėlės, prekiaujančios vaistažolėmis, jų mišiniais, kitomis natūraliomis gydymo priemonėmis.
Svarbiausia metų šventė – Ramadanas
„Kol vyras darbe, o jis dirba iš tiesų daug (vyro profesija – programuotojas), turėdavau pati save užimti. Ėmiau tyrinėti įvairias Stambulo vietas, iš pradžių – turistines, vėliau – mažiau turistines, dar vėliau – turistams iš viso nežinomas“, – pasakojo Kristina Ana. Savo atradimais ji ėmė dalintis socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtame puslapyje „Mano Stambulas“, o netrukus puslapio skaitytojai ėmė prašyti parodyti vieną ar kitą vietą, sudaryti kelionės maršrutą.
„Stambule daug įdomybių – gausu istorijos paminklų, senosios ir moderniosios architektūros, veikia didžiausi pasaulyje turgūs (kai kas čia atvyksta tiesiog apsipirkti), o kiek toliau nuo miesto galima pamatyti išties daug įspūdingos gamtos“, – vardijo mergina. Stambulo centrinėje dalyje turistus traukia garsieji XV a. pastatyti Topkapio rūmai – tai vieni didžiausių rūmų pasaulyje, juose gyveno net 10.000 žmonių. Bazilikos cisterna – V a. statinys, į kurį vanduo atbėgdavo į miestą net 250 km. Įspūdingas ir Sofijos soboras – tai bažnyčia-mečetė, pastatyta 537 m.
Vaikštinėjant po miestą Kristina Ana siūlo atkreipti dėmesį į įvairias detales. Pavyzdžiui, jei prie pastato durų išdėstytos laidotuvių vainikus primenančios gėlių kompozicijos, tai nereiškia, kad kažkas mirė – taip puošiami atidarymą švenčiantys restoranai, parduotuvės bei įstaigos. Gyvenamojo namo lange ar balkone iškelta vėliava simbolizuoja, kad tame bute gyvenančios šeimos sūnus šiuo metu tarnauja kariuomenėje. Jei eidami gatve išgirstate didelį triukšmą – greičiausiai kaimynystėje vyksta vestuvės.
Įdomu stebėti ir turkų šventes. Pati svarbiausia jų – Ramadanas. Beveik visą mėnesį musulmonai pasninkauja – valgo, geria ir rūko tik saulei nusileidus. Nesilaikyti Ramadano leidžiama tik senoliams, ligotiems žmonėms, nėščiosioms bei vaikams. Švenčiamos ir Ramadano pradžia, ir pabaiga. Ypač džiaugsminga yra Ramadano pabaiga – žmonės lanko gimines, puotauja tiesiog gatvėje, visur groja muzika.
Pasak Kristinos Anos, santykiai turkų šeimose yra labai artimi. 82 milijonus gyventojų turinčioje šalyje veikia vos keletas vaikų ir senelių namų. Vaikui tapus našlaičiu, jį paprastai priglaudžia giminaičiai, o nukaršinti savo tėvus yra pareiga, kurios nedera laužyti. Jei senyvas ar ligotas žmogus vaikų ar giminaičių neturi, paprastai juo ima rūpintis kaimynai. „Turkai pasirūpina vienas kitu – apleistų žmonių, taip kaip Vakarų šalyse, čia nėra“, – dėstė lietuvė.
Kristinos Anos vyro tėvas yra miręs – su juo ji nespėjo susipažinti, o anyta užsienietę marčią priėmė labai šiltai. Labai gražius santykius Kristina Ana ir Serdaras palaiko ir su jo vyresniuoju, šeimos kol kas nesukūrusiu, broliu.
Tradicinio maisto geriausia paragauti „lokantose“
Kristina Ana labai domisi vietos virtuve, prieskoniais, pati išmoko gaminti įvairių turkiškų patiekalų. Tradicinė turkų virtuvė turtinga mėsos patiekalais, ypač avienos, tačiau turi ir nemažai vegetariškų. Vienas dažniausiai Kristinos gaminamų patiekalų – raudonųjų lęšių sriuba, taip pat gamina įvairius daržovių, pupelių ir grybų troškinius, orkaitėje keptas kimštas daržovės (paprikas, baklažanus, cukinijas), į mūsų balandėlius panašias sarmas – vynuogių lapuose įsuktus ryžius su daržovėmis.
Norintiems paragauti turkiškų patiekalų moteris rekomenduoja apsilankyti vadinamosiose „lokantose“ – tai vietinės valgyklos tipo užkandinės, tiekiančios tradicinį regiono maistą ir paprastai labai nebrangios. Bene žinomiausias turkų patiekalas – kebabas. Pasakojama, kad žmonės, valgydami mėsą vienoje užkandinėje, vis skųsdavosi, kad vienam teko geresnis gabalas, o kitam blogesnis, tad šeimininkas nutarė ją sumalti ir suspausti ant iešmo vienodo dydžio gabalais – toks sumanymas pasiteisino, o patiekalas greitai išplito po visą šalį.
Pati Kristina Ana, jei valgo mieste, itin mėgsta kumpirą – tai didelė bulvė, iškepta orkaitėje ir prikimšta pasirinktų priedų: įvairių mišrainių, marinuotų daržovių, alyvuogių, kukurūzų, gabaliukais pjaustytų dešrelių. Populiariausi desertai – baklava, sirupe keptas moliūgas ar aiva su grietinėle, įvairūs pudingai. Parduotuvėse bei turguose galima įsigyti įvairių rūšių chalvos, tačiau šis saldumynas Turkijoje dažniausiai valgomas per laidotuves. Beveik visame pasaulyje yra žinomi ir turkiški ledai marašas. Jie gaminami iš ožkos pieno ir yra tokie lipnūs ir tąsūs, kad jais priklijavus prie keltuvo kartą net pavyko pakelti automobilį. Turkai gamina ir dar vieną neįprastą saldumyną – tai piene su cukrumi ir cinamonu karamelizuota vištos krūtinėlė.
Iš nealkoholinių gėrimų verta paragauti salepo – tai žiemą geriamas karštas gėrimas, verdamas iš orchidėjų šaknų ir cukraus (Kristina Ana mėgsta šio gėrimo parvežti namiškiams lauktuvių). Kitas šaltojo sezono gėrimas – iš fermentuotų sorų kruopų gaminama boza, ji yra tirštos konsistencijos ir geriama šalta. Vasarą mėgstamas šalgamas – rūgštus gaivus gėrimas, pagamintas iš fermentuotų raudonųjų morkų sulčių. Žinoma, labai populiari Turkijoje ir arbata bei kava. Beje, į kavą osmanų laikais dėdavo įvairių priedų, pavyzdžiui, gintaro; dabar ji geriama be nieko.
Turkijoje gaminamas alus ir vynas, tačiau vietinių jie nėra mėgstami – didžioji dalis produkcijos yra skirta eksportui. Jei nori atsipalaiduoti, turkai geria rakiją – degtinę, pagamintą iš anyžių ir vynuogių kauliukų. Ją geria skiestą vandeniu. Musulmonams vartoti alkoholį nedera, tačiau turkai juokauja, kad kai geria rakiją, dievui iš viršaus gerai nesimato ir jis galvoja, jog tai – pienas (į rakiją įpylus vandens ji pabąla), todėl tai nėra nuodėmė. Beje, jei rakijos padaugina, tiki, kad išvengti pagyrių gali padėti sriuba, tad tose gatvėse, kur veikia daugiau barų ir restoranų, paprastai yra ir bent viena visą parą veikianti sriubą tiekianti vieta.
Lietuvių bendruomenėje vyrauja „moteriška energija“
„Tradiciškai Rytuose vyrai ir moterys pasiskirsto rolėmis. Vyras turi uždirbti pinigus, išlaikyti šeimą, o moteriai priklauso namų erdvė, vaikų auklėjimas“, – pasakojo lietuvė. Kai kuriuose regionuose moteriai be jos tėvo ar sutuoktinio sutikimo neleidžiama netgi išeiti iš namų. Tiesa, tai labiau būdinga kaimo vietovėms – Stambulą ir didžiuosius miestus jau pasiekė vakarietiška kultūra. „Man nereikia vyro klausti, jei noriu kur nors išeiti, neprieštarauja net kai keliems mėnesiams išvykstu į Lietuvą“, – patikino pašnekovė.
Moterys Turkijoje retai kada dirba. „Parduotuvėse, kirpyklose, vaistinėse – visur vyrai. Net lūpdažius ir liemenėles pardavinėja vyrai“, – sakė Kristina Ana.
Dar vienas stebinantis ir lietuvei nepriimtinas dalykas – nepagarba gamtai, šiukšlinimas. „Išsilupa saldainį, suvalgo, ir popierėlį kur stovi, ten meta“, – pyko lietuvė: visur pilna tuščių maisto pakuočių, nuorūkų, prispjaudyta saulėgrąžų lukštų. Visgi mieste šiukšlės yra rūšiuojamos. Patys neturtingiausieji nuo ryto vaikšto po rajonus su vežimėliais ir peržiūri žmonių išmestas šiukšles, tai, ką gali priduoti į supirktuvę – kartoną, plastiką, stiklą – surenka.
Palyginus su lietuviais, turkai Kristinai Anai atrodo mažiau aktyvūs ir mažiau ambicingi. „Lietuviai labai daug juda, sportuoja, keliauja, jiems rūpi karjera, pasiekimai. O turkai labai mėgsta sėdėti kavinėse, jei tik galėtų – jie iš viso nedirbtų“, – sakė mergina.
Lietuvių bendruomenė Turkijoje yra gana didelė, tiesa, pasak Kristinos Anos, joje vyrauja „moteriška energija“: ją daugiausiai sudaro merginos ir moterys, ištekėjusios už turkų, o vos keletą čia esančių vyrukų atvijo darbo reikalai. Bendruomenė kartu švenčia pagrindines lietuviškas šventes – Velykas, Kalėdas, pernai paminėjo ir Vėlines, Stambule taip pat veikia lietuviška mokyklėlė. „Keletas mano geriausių draugių Stambule yra lietuvės: su viena lankome meno paradas, su kita mėgstame eiti į hamamą (turkišką pirtį) ir spa“, – pasakojo K. A. Dvareckytė.
