Kasiau griovį, radau lobį: ką daryti?

Pagal Lietuvos teisę ne kiekvienas radinys yra laikomas lobiu

Lobio radimas – daugelio svajonė, kuri retais atvejais visgi tampa realybe. Statybų metu, kasant sodą ar vaikštinėjant su metalo detektoriumi žmonės aptinka senovinių monetų, papuošalų, ginklų ar kitų vertingų daiktų. Tačiau radus lobį iškyla daugybė klausimų: ar jį galima pasilikti, ar privaloma pranešti valdžios institucijoms, kiek radėjui gali priklausyti iš atiduoto lobio ir t. t.? Lietuvos įstatymai griežtai reguliuoja tokius radinius, todėl būtina žinoti savo teises ir pareigas, kad netikėtas atradimas netaptų rimta teisine problema.

Pagal Lietuvos teisės aktus, lobis^[1] – tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti vertingi daiktai, kurių savininko negalima nustatyti, dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų paslėpimo. Tai gali būti monetos, papuošalai, senoviniai dirbiniai, ginklai ar kiti istorinę reikšmę turintys objektai. Skirtingai nei atsitiktinai pamestas daiktas, lobis dažniausiai slepia seną istoriją ir yra surandamas po daugelio metų ar net šimtmečių.

Svarbu suprasti, kad ne visi radiniai yra laikomi lobiu. Jei randate neseniai pamestą daiktą, kuris turi savininką (pavyzdžiui, šiuolaikinę monetą ar vestuvinį žiedą), turite jį grąžinti, nes to reikalauja Civilinis kodeksas.

Tokiu atveju pasisavinimas gali būti laikomas vagyste, už kurią gresia baudžiamoji atsakomybė. Jei savininkas nėra žinomas, bet daiktas neturi istorinės ar kultūrinės reikšmės, po šešių mėnesių jį galite pasilikti, tačiau prieš tai privalote pranešti policijai.

Ką reikia daryti radus lobį?

Radus vertingą ar įtartinai seną daiktą, pirmiausia reikėtų neliesti radinio ir nesunaikinti jo konteksto. Jei radinys randamas žemėje, jo vieta gali būti svarbi archeologams, todėl geriau jį palikti vietoje ir pažymėti aplinką. Taip išsaugosite svarbią informaciją apie objekto istoriją ir kilmę.

Per septynias dienas apie radinį būtina pranešti Kultūros paveldo departamentui (KPD) arba artimiausiam muziejui. Šios institucijos įvertins radinį, nustatys jo vertę, kilmę ir galimą savininką.

Jei radinys turi kultūrinę ar istorinę reikšmę, jis pereina valstybės nuosavybėn. Tačiau tai nereiškia, kad radėjas lieka be nieko – valstybė gali skirti piniginį atlygį už vertingą radinį. Bet čia slypi tas slidus žodis „gali“. Kitaip tariant, valstybė gali apdovanoti, tačiau taip pat gali ir neapdovanoti lobio radėjo...

O jei randate neseniai pamestą daiktą, apie jį taip pat reikia pranešti. Toks radinys perduodamas policijai, kur jis saugomas šešis mėnesius. Jei per tą laiką savininkas neatsiranda, radinys gali tapti jūsų nuosavybe^[2].

Tam tikrais atvejais radinį galima pasilikti sau

Lobio nuosavybės teisė priklauso nuo to, kur jis buvo rastas. Jei radote lobį savo nuosavoje žemėje, jis automatiškai tampa jūsų nuosavybe. Tai reiškia, kad galite jį pasilikti be papildomų formalumų, tačiau vis tiek turite pranešti Kultūros paveldo departamentui, kad būtų įvertinta radinio istorinė ar archeologinė reikšmė.

Tik tuo atveju, jei radinys neturi ypatingos istorinės ar archeologinės vertės, radėjas gali jį pasilikti sau. Tačiau svarbu pažymėti, jog čia susiduriama su ironiškai atrodančia situacija – nors lobis buvo rastas savoje valdoje, už brangiai įvertintą ir sau pasiliktą radinį teks sumokėti 15 proc. pajamų mokestį. Beje 15 proc. pajamų mokestį teks susimokėti ir tuo atveju, jei radėjui buvo išmokėtas atlygis už valstybei perduotą lobį.

Kita situacija – lobis rastas svetimoje žemėje. Tokiu atveju radinys priklauso žemės savininkui, tačiau jei lobio ieškojote su savininko leidimu, galite gauti ketvirtadalį radinio vertės, o likusi dalis atitenka žemės savininkui. Tais atvejais, kai lobis randamas kito asmens žemėje ir sutariama dėl pasidalijimo, kiekvienas gavęs dalį radinio taip pat privalo sumokėti pajamų mokestį pagal savo gautą dalį.

Verta pažymėti, kad jei iš anksto susitariate su žemės savininku dėl kitokios radinio vertės dalies, dalybos gali būti koreguojamos. Bet jei prieš radybas apskritai nebuvo jokio susitarimo, tuomet radinys pereina žemės savininkui be papildomo atlygio radėjui.

Jei lobis randamas valstybinėje žemėje – parkuose, miškuose, upėse ar kitose visuomeninėse teritorijose – jis priklauso valstybei. Radėjas jį privalo atiduoti ir gali tikėtis atlygio, jei radinys turi išskirtinę vertę. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad specialiai kasinėti, pavyzdžiui, saugomose teritorijose yra draudžiama, todėl nereikėtų užsiimti savavališkomis lobių paieškomis^[4].

Už nepraneštą lobį gali tekti susimokėti didelę baudą ar net sėsti į kalėjimą

Lietuvos įstatymai numato griežtas sankcijas už neteisėtą lobių pasisavinimą. Jei radote vertingą istorinį ar archeologinį radinį ir nepranešėte apie jį per septynias dienas, jums gali būti skirta bauda nuo 300 iki 560 eurų.

Jei radinys yra pasisavinamas tyčia, bauda gali siekti iki 1200 eurų, o kraštutiniais atvejais gali grėsti net areštas ar laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Be baudų, gali būti konfiskuoti radimo įrankiai, pavyzdžiui, metalo detektoriai, taip pat pats rastas objektas. Taigi, bandyti nuslėpti lobį nėra gera idėja, nes išaiškėjus tiesai, pasekmės gali būti skaudžios. Tačiau veikiausiai būtent dėl valstybės nenoro tinkamai apdovanoti lobių radėjų, neretai nutinka taip, kad archeologinės vertybės lieka paslėptos namuose arba parduodamos per įvairias internetines parduotuves.