<h2>Žmonės linkę per daug tikėti savo prisiminimais, net ir susidūrę su įrodymais</h2>
<p>Ne paslaptis, jog politinis kalinys Nelsonas Mandela buvo kalinamas 1964–1990 m., na, o 1993 m. gavo Nobelio taikos premiją ir 1994 m. buvo išrinktas prezidentu. Tačiau daugelis žmonių neteisingai prisimena jį mirusį kalėjime devintajame dešimtmetyje. Būtent todėl Mandelos efektas ir gavo šį pavadinimą.</p>
<p>Taip, nei vieno iš mūsų atmintis toli gražu nėra tobula. Tai patvirtina ir 2020 m. žurnale „Psychological Science“ atliktas atminties tyrimas, parodęs, kad paprašyti prisiminti informaciją netgi 76 % suaugusiųjų padarė bent vieną klaidą[1]. Ir nors minėto tyrimo dalyvių atminties tikslumas paprastai buvo pakankamai didelis, o maždaug 93–95 % visų patikrintų detalių teisingos, tyrimas pabrėžia, jog žmogaus atmintis nėra „skaidri“.</p>
<p>Nepaisant to, niekada neįvykę dalykai arba įvykiai, kurie ilgainiui tapo išties painūs, žmogaus galvoje gali tapti realūs, kol tuo tarpu žinios (informacija) gali būti iškreiptos ar supainiotos, – būtent taip atrodo Mandelos efekto pagrindas.</p>
<p>Kitaip tariant, Mandelos efektas yra tada, kuomet daugelis žmonių tiki, kad kažkas atsitiko, nors iš tikrųjų to niekada nebuvo. Šios grupės yra įsitikinusios, jog gali prisiminti įvykį ar konkrečią patirtį, net jei tai yra akivaizdžiai neteisinga.</p>
<blockquote>
<p>Reiškinio pavadinimas reiškia masinį klaidingą prisiminimą, kurio dėka daug žmonių taipogi prisipažįsta, kad prisimena Nelsoną Mandelą mirusį kalėjime devintajame dešimtmetyje, kai, tiesą sakant, pastarasis išleido paskutinį atodūsį savo namuose 2013 m.</p>
</blockquote>
<p>Šiaip ar taip, tokį terminą sugalvojo Fiona Broome, save vadinanti „paranormalių reiškinių konsultante“ iškart po to, kai sužinojo, kad kiti žmonės pasidalijo jos prisiminimais apie Mandelos mirtį, kol šis vis tik buvo įkalintas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/laura-fuhrman-73ojlcahqhg-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Mandelos efektas naudojamas apibūdinti kolektyvinę klaidingą atmintį, kuri daugelio mintyse tapo tikra</h2>
<p>Paprastai prisiminimai yra pagrįsti populiariąja kultūra. Tuo tarpu keli iš pavyzdžių liudija, jog žmonės klaidingai prisimena tam tikro skonio užkandžio pakelio spalvą arba mano, kad, tarkim, šou „Looney Tunes“ iš tikrųjų vadinosi „Looney Toons“. Ir visgi, kodėl taip nutinka? Kodėl asmenys, kurie niekada nebuvo susitikę, gali turėti tą pačią klaidingą nuomonę?</p>
<blockquote>
<p>Atrodo, jog Mandelos efektas yra glaudžiai susijęs su daugeliu gerai žinomų atminties reiškinių, iš kurių dažniausiai išskiriami trys: „klaidinga atmintis“, kuri yra neįvykusios patirties sukūrimas; „atminties klaidos“, kai kas nors pamiršta tikrąją atminties „šaknį“ (aplinkybes, priežastį); ir „vaizduotės infliacija“, kuri yra tarsi tendencija tikėti, kad kažkas yra tikra, kuo dažniau tai įsivaizduojama[2].</p>
</blockquote>
<p>Be kita ko, visuomenėje paplitę ir tam tikri socialiniai elementai, nurodantys, kokie klaidingi gali būti mūsų prisiminimai, kuomet žmonės prisitaiko prie požiūrio, jog tilptų į grupę, ir visai nesvarbu, kad išskirtinais atvejais pasiduodama dezinformacijai, dargi apibūdinančiai tendenciją, jog žmonių prisiminimai keičiasi dėl mokymosi ar vėlesnės patirties.</p>
<blockquote>
<p>Nepaisant to, manoma, kad labiausiai su Mandelos efektu yra susijęs reiškinys – „esminė atmintis“, kai kas nors turi bendrą idėją apie ką nors, bet nebūtinai gali prisiminti jos specifiką.</p>
</blockquote>
<p>Dėl to itin dažnas Mandelos efekto pavyzdys yra „Smalsusis Džordžas“ – vaikiškų knygų personažas – pirmą kartą pasirodęs XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, ir jo uodegos nebuvimas: prisimindami Smalsųjį Džordžą kaip turintį uodegą tik atspindime painų faktą, jog nemaža dalis beždžionių turi uodegas, o mes vėlgi klystame.</p>
<p>Galiausiai nors egzistuoja įvairūs poveikio paaiškinimai bei įrodymai, kad mūsų prisiminimai nėra visiškai tikslūs ir laikui bėgant gali keistis, kai kurie pasauliečiai teigia, jog Mandelos efektas iš tikrųjų yra paralelinių visatų egzistavimo įrodymas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/robert-linder-i7jzrqotpxc-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Mandelos efektas labiau argumentuojamas žmogaus atminties klaidingumu, o ne tam tikromis veikiančiomis paralelinėmis visatomis</h2>
<p>Tiesa ta, kad žmonės neretai nusprendžia manyti, jog jų klaidinga atmintis yra paralelinių visatų įrodymas, tokiu būdu „pasiteisindami“, kad tuo metu turi stiprią atmintį, nors susiduria su priešingais įrodymais[3]. Taigi, ar yra tikimybė, kad Mandelos efektas gali būti paralelinių visatų įrodymas?</p>
<p>Žvelgiant į Mandelos efekto kilmę, kai kurie galimi šio keisto suvokimo paaiškinimai gali padėti išsiaiškinti apie unikalų reiškinį, ir tai yra kone būtina, kadangi faktas, jog žmonių masė gali taip detaliai prisiminti tą patį įvykį, kuris iš esmės taip niekada ir neįvyko, išties šokiruoja.</p>
<p>Šiaip ar taip, Nelsono Mandelos istorija nėra vienintelis tokio tipo klaidingos grupinės atminties pavyzdys. Kai „Mandela Effect“ koncepcija išaugo, pradėjo atsirasti ir kitų grupių klaidingi prisiminimai: žmonės prisiminė paveikslą, kuriame Henrikas VIII valgo kalakuto koją, nors tokio paveikslo niekada nebuvo, tačiau, kaip žinia, buvo sukurti panašūs animaciniai filmai; kalbant apie Naująją Zelandiją Australijos atžvilgiu, jei pažvelgsite į žemėlapį, pamatysite, kad ji yra į pietryčius nuo šalies, bet yra žmonių, kurie teigia, kad pastaroji yra šiaurės rytų, o ne pietryčių, bendruomenė.</p>
<blockquote>
<p>Ir štai, viena teorija apie Mandelos efekto pagrindą yra kilusi iš kvantinės fizikos ir yra susijusi su mintimi, jog vietoj vienos įvykių laiko juostos gali būti, kad vyksta alternatyvios realybės arba visatos, susimaišančios su mūsų laiko juosta. Teoriškai tai neva būtų tokio proceso rezultatas žmonių grupėse, turinčiose tuos pačius prisiminimus, kadangi laiko juosta pakeičiama, kuomet keičiasi šios skirtingos realybės.</p>
</blockquote>
<p>Žinoma, jūs nesate vieni, jei manote, kad tai skamba šiek tiek nerealiai. Tačiau, deja, alternatyvių realybių idėja yra „neišmatuojama“, o tai reiškia, jog nėra būdo iš tikrųjų paneigti, kad kitos visatos neegzistuoja. Kitaip tariant, negalite įrodyti, kad tai netikra, bet negalite ir visiškai atmesti tokios galimybės, dėl ko daugeliui žmonių gali atsirasti paslapties kasdieniame gyvenime jaudulys.</p>
<p>Verta pažymėti ir tai, jog informacija, kurią sužinote po įvykio, gali pakeisti jūsų atmintį apie įvykį. O tai savo ruožtu apima subtilią įvykio informaciją, padedančią paaiškinti, kodėl liudininkų parodymai gali būti nepatikimi.</p>
<p>Galų gale, nereikėtų nuvertinti ir interneto vaidmens darant įtaką masių prisiminimams, – tikriausiai neatsitiktinai šiame skaitmeniniame amžiuje svarstymas apie Mandelos efektą išaugo.</p>
<p>Taip, internetas yra tikrai galingas būdas skleisti informaciją, dėl ko gali atsirasti ir daugiau klaidingų nuomonių bei melo. Remiantis tokiu „metodu“, be kita ko, pradedamos kurti ir bendruomenės, na, o tai, kas kadaise buvo vaizduotėje, pradeda atrodyti realu.</p>
<blockquote>
<p>Tiesą sakant, kai kurie tyrimai parodė dar ir tai, kad apgaulė bei gandai kaskart nugali tiesą maždaug 70 % atvejų. Ir už tai nėra atsakingi jokie robotai – už apgaulės širmos stoviniuoja asmenys, skleidžiantys melagingą informaciją daug dažniau nei tiesą.</p>
</blockquote>
